Lietuvių dramaturgija ir jos "krizės"

LTPo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo jau trisdešimt metų trunkanti lietuvių kultūros slinktis susijusi su sparčiai kintamu teatro – apimančio ir tekstą, ir sceną – vaidmeniu. Šie pokyčiai dažniausiai buvo reiškiami „krizės“ diskurso teikiamomis retorinėmis formulėmis. Ne išimtis, kad šis žodis įprastai taikytas ir lietuvių dramaturgijos situacijai apibūdinti. Straipsnyje aptarus skirtingus tuometinių logos’o teatre gynėjų ir sceninės praktikos šalininkų santykių aspektus, konstatuojama, kad per Lietuvos istorijos kryptį pakeitusį pereinamąjį laikotarpį, sykiu implikavusį teatro krizės sąvoką, atsiskleidė vienokių ar kitokių perturbacijų ištinkamas Lietuvos teatro pasaulis. Atskleidžiamas sąvokos „krizė“ daugiabriauniškumas: Nepriklausomybės pradžioje šiuo terminu bandyta įvardyti kompleksinę lietuvių draminių tekstų vakuumo problemą, po dešimties metų – aktualių šiuolaikiškų pjesių stygių, o šiandien – menką šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos tekstų prieinamumą. Daroma išvada, kad draminių tekstų sklaida – viena iš sąlygų ne tik nuslopinti ilgai tvyrojusią įtampą tarp teksto ir scenos autorių, bet ir imtis svaresnių šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos raidos tyrimų. [Iš leidinio]

ENThe cultural shift that has been taking place over the thirty years since Lithuania regained its independence is bound up with the role of a rapidly changing – in terms of both stage and text – theatre. These changes were mostly expressed through rhetorical formulations of a discourse of “crisis”. It is no exception that this word has been used as a usual descriptor of the state of Lithuanian dramaturgy. Through a discussion of the differing aspects of the relationships between the defenders of the logos theatre and the proponents of stage praxis, this article argues that during the transitionary period that changed Lithuania’s history, and which also supplied the concept of “crisis”, the world of Lithuanian theatre, afflicted with constant perturbations, revealed itself. The multifariousness of “crisis” is also elucidated: at the start of the period of independence the term was used to describe the vacuum problem of Lithuanian drama, after ten years – the lack of current relevant plays, today – the limited access to contemporary dramaturgical texts. The conclusion is thereby drawn, that the dissemination of dramatic texts is not only a prerequisite of lessening the long-lived tensions between text and stage authors, but also of deeper studies of the development of contemporary Lithuanian dramaturgy. [From the publication]

• Apie pamėklinę būtį : ir kiti etiudai / Arūnas Sverdiolas. Vilnius : Baltos lankos, 2006. 262 p.
• Autorinės režisūros fenomenas: scena kaip heterotopija / Rasa Vasinauskaitė. Postsovietinis Lietuvos teatras / Jurgita Staniškytė, Rasa Vasinauskaitė, Edgaras Klivis, Martynas Petrikas. 2014. P. 287-330.
• Laikinumo teatras: lietuvių režisūros pokyčiai 1990-2001 metais / Rasa Vasinauskaitė. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010. 415 p.
• Lietuvos teatro kritikos tendencijos 1990-1997 m / Evelina Drobyšaitė. Teatrologiniai eskizai. 2000, [1], p. 6-42.
• Romantizmo idėjos lietuvių teatre : nuo XIX iki XXI amžiaus / Gražina Mareckaitė. Vilnius : [Kultūros, filosofijos ir meno institutas], 2004. 247 p.