LTDaktaro disertacijos tikslas – parodyti muziejų vaidmenį, perteikiant tradicinės kultūros vertybes šiuolaikiniam žmogui. Šio tyrimo pagrindas – 2017–2019 metais surinkta empirinė medžiaga etnokultūrą reprezentuojančiuose Lietuvos muziejuose. Lauko tyrime buvo taikyti pusiau struktūruoti išsamūs interviu, neformalūs pokalbiai, dalyvaujamieji stebėjimai, anketavimas. Surinktiems etnografiniams duomenims nagrinėti taikyti lyginamasis, interpretacinis ir analitinis (turinio analizės) metodai, anketų duomenys apdoroti kiekybinės analizės metodu. Disertaciją sudaro trys dalys, kuriose laipsniškai pereinama nuo bendros etnokultūros reprezentavimo muziejuose sampratos ir situacijos iki palyginti siauros kelių atvejų analizės. Tyrimas atskleidė, kad 92 proc. (N = 47) Lietuvos etnokultūros krypties muziejų savo ekspozicijas įvardija kaip edukacinio pobūdžio, tačiau dar daugiau, 96 proc., muziejų (N = 47) svarbiausiu etnokultūros reprezentavimo rodikliu laiko edukacinių programų pasiūlą ir paklausą savo muziejuose. Muziejų edukacijos specialistai ne tik yra išsaugoję savo šeimos senelių, prosenelių istorijas ir patirtis iš kartos į kartą, bet ir „įpina“ jas į savo vedamus užsiėmimus. Taip jie išryškina gyvenamajai vietovei, konkrečiam regionui būdingus papročius per asmeninę istoriją. Gyvųjų rekonstrukcijų atvejų analizė atskleidė, kad muziejai atlieka reikšmingą vaidmenį perteikdami etninę tradiciją šių dienų žmogui dėl autentiškos materialiai rekonstruotos aplinkos, kuri įgauna edukacinę vertę, kai joje ne tik tiksliai atkuriamas muziejaus archyvų ar kitų publikuotų etnografinių šaltinių turinys, bet dalyviai dar ir įtraukiami į papročio rekonstravimo procesą per vaidmenų pasiskirstymą ir performatyvumą. [VDU ETD]
ENThe aim of the research is to demonstrate the role of museums in transmitting traditional cultural values for nowadays people. The basis of this study is empirical material collected in Lithuanian museums representing ethnoculture in 2017-2019. The field study included the following research methods: semi-structured in-depth interviews, informal interviews, participatory observations, questionnaires. Comparative, interpretative, and analytical (content analysis) methods have been used to analyze the collected ethnographic data and the questionnaire data has been processed through quantitative analysis. The dissertation consists of three parts which gradually move from the concept and situation of the common representation of ethnoculture in museums to a relatively narrow analysis of several cases. The study revealed that 92% (N = 47) of Lithuanian museums of ethnocultural field identify their expositions as educational, but even more, 96% of the museums (N = 47) consider the supply and demand for educational programs in their museums to be the most important indicators of the representation of ethnoculture. Museum education specialists not only preserve the stories and experiences of their family grandparents, great-grandfathers that have been passed from generation to generation, but also “encapsulate” them in their activities. In this way, they highlight the customs specific to the locality, the region, through their personal history.Furthermore, the case analysis of living reconstructions revealed that museums play a significant role in transmitting the ethnic tradition to the contemporary person due to the authentic reconstructed tangible environment, which acquires the educational value when not only the content of the museum’s archives or other published ethnographic sources are accurately reproduced but museum visitors themselves are involved in the custom reconstruction process through the distribution of roles and performativity. [VDU ETD]