[Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje. Arūnas Streikus] : recenzija

LTArūnas Streikus – gerai žinomas tyrėjas ne tik Lietuvos istorikų bendruomenei, bet ir besidominčiam istorija skaitytojui, yra kelių monografijų ir daugybės mokslinių straipsnių autorius. Kaip prisipažįsta pats istorikas, studijuoti sovietinę cenzūrą pradėjo dar prieš gerą dešimtmetį ir per tą laiką jis susipažino su didžiuliu archyvinių dokumentų masyvu. Naujausioje monografijoje „Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje“ panaudoti dokumentai, saugomi ne tik įvairiuose Lietuvos, bet ir kitų šalių, tarp jų Rusijos Federacijos, Latvijos archyvuose. O kur dar gausybė publikuotų šaltinių: atsiminimų bei dienoraščių. Įspūdingas ir panaudotos literatūros kiekis. Bet, ko gero, autoriaus užmojis ir monografijos imtis svarbesni nei visas šis archyvinis, dokumentinis, istoriografinis masyvas. A. Streikaus tyrimų objektas yra ne tik sovietinė institucija, vadinama Glavlitu (Главное управление по делам литературы и издательств – Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba), ne tik šios institucijos funkcionavimas, jos vykdyta viešosios erdvės „kontrolė“, bet ir „viešojo diskurso konstravimas“ Lietuvoje bendrąja prasme (p. 9, 14). Knygą sudaro keturios didelės dalys. Pirmoje nuosekliai aptariama Glavlito kaip institucijos raida; antroje, paties autoriaus žodžiais, „nagrinėjami svarbiausi oficialiosios viešosios erdvės tabu“ (nuo valstybės ir karinių paslapčių apsaugos iki „komunikacijos su Vakarais“ kontrolės); trečioje aptariama periodinės spaudos, radijo ir televizijos kontrolė; ketvirtoje analizuojama menų ir „akademinės erdvės ideologinė priežiūra“. Taigi, užsimota plačiai ir ambicingai – tektų konstatuoti, kad tai pirmas toks visaapimantis cenzūros tyrimas Lietuvoje. [Iš teksto, p. 203]Reikšminiai žodžiai: Arūnas Streikus. "Minties kolektyvizacija: cenzūra sovietų Lietuvoje".