LTLaikau didele gyvenimo dovana, kad geroji lemtis 1989 m. spalio pradžioje nuvedė mane į žymios mokslininkės Marijos Gimbutienės namus Topangoje. Pusmetį pabuvusi, grįžau į Lietuvą, o 1991 m. profesorė mane vėl išsikvietė ir nuo tada bendravome beveik iki paskutinių jos gyvenimo dienų. Buvau, galima sakyti, Marijos „dešinioji ranka“: padėjau buityje, tvarkiau archyvą, korespondenciją, atsakinėjau į telefono skambučius. Per tuos bendravimo metus ji man tapo kaip artimiausia giminė. Motiniškos ir žmogiškos Marijos šilumos neužmiršiu niekados. Buvimas šalia M. Gimbutienės man buvo tarsi studijos antroje aukštojoje. Tiek daug sužinojau apie jos darbą, tėvus, jaunystę. Noriai tuo dalijosi laisvesnę nuo rašymo valandėlę. Dar daugiau apie profesorę sužinojau vėliau, tyrinėdama M. Gimbutienės ir Alseikų šeimos archyvus. Prisimenu saulėtus rytus Topangoje, kur gamta labai graži, o šalia namų – rožynas. Pasirodžius M. Gimbutienės knygoms „Deivės kalba“ (The Language of the Goddess: Unearthing the Hidden Symbols of Western Civilization) (1989) ir „Deivės civilizacija“ (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe) (1991), ją dažnai filmuodavo namie. Marija išraiškingai ir lengvai dėstydavo „grynojo“ mokslo dalykus kalbėdama tiek prieš filmavimo kamerą, tiek prieš dideles auditorijas. Jos žmogiškas natūralumas ir spindesys traukė prie savęs įvairius žmones, tarp jų studentus, dideles auditorijas. Visuomet prisimenu jos giedrą veidą, kupiną energijos ir ryžto, nuostabią šypseną. [Iš teksto, p. 43]Reikšminiai žodžiai: Marija Gimbutienė (Marija Gimbutas); Atsiminimai; Archeologai; 20 amžius; 20th century; Archaeologists; Memories.