Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi: politikas Mykolas Sleževičius

LTMykolas Sleževičius – garsus dvidešimtojo amžiaus pradžios politikas, suvaidinęs svarbų vaidmenį Lietuvos demokratijos istorijoje. Teisininkas, redaktorius, aktyvus visuomenininkas buvo vienas iš pradininkų, kurie Rusijoje išdrįso kelti mintį apie Lietuvos atsiskyrimą. Už tai jis pašalintas iš socialistų liaudininkų partijos. Mykolas Sleževičius buvo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje pirmininkas. Grįžęs į Lietuvą vadovavo Laikinosios vyriausybės ministrų kabinetui. 1918-tų metų pabaigoje sovietams artėjant prie mūsų šalies, Mykolui Šleževičiui buvo siūloma įvesti diktatoriaus valdžią, tačiau politikas visą savo gyvenimą pasisakęs už demokratines vertybes, tokios minties atsisakė. Visgi jis sutiko vadovauti koalicinei Lietuvos vyriausybei. Toks politiko sprendimas reiškė, kad bus užtikrinti Nepriklausomybės akte numatyti demokratiniai nuostatai. Vykstant kovai dėl šalies nepriklausomybės jis ragino savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę. Mykolas Sleževičius prie Lietuvos vyriausybės vadovo vairo stojo ne kartą – visada itin sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Visą gyvenimą politikas skatino laisvės siekį, būdamas valdžioje puoselėjo demokratines vertybes, kritikavo autoritarinį režimą, vėliau buvo dėl to persekiojamas.Knygoje „Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi. Mykolo Sleževičiaus politinė biografija“ istorikas Mindaugas Tamošaitis nagrinėja politiko darbą įvairiais tarpsniais. Biografija apima politinio kelio pradžią, veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, Lietuvos ministro pirmininko pareigas, darbą Steigiamajame Seime, vėlesnę kovą prieš autoritarinį valdymą. Mykolas Sleževičius dirbo kartu su prezidentu Kaziu Griniumi, daug metų buvo valstiečių liaudininkų lyderiu ir svarbiu Lietuvos politiku. Įvairios istorinės knygos daug kalba apie Antano Smetonos Lietuvą, tačiau autorius tam tikras spragas bando užpildyti pateikdamas knygą apie iškilų politiką Mykolą Šleževičių, kuris buvo neatsiejamas nuo dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės politinių įvykių ir paliko itin ryškų pėdsaką. Pasakojimas pateikiamas chronologine tvarka, o Mindaugas Tamošaitis daugiausiai dėmesio skiria mažiau ištirtiems ar nevienareikšmiškai vertintiems politiko veiksmams. [knygos.lt]Reikšminiai žodžiai: Mykolas Šleževičius; Politikai; 20 amžius; Politinės partijos; Seimai; Nepriklausomybė; Politicians; 20th century; Political parties; Parliaments; Independence.

ENThis book is about the politician Mykolas Sleževičius, whose activities left a clear-cut imprint on the most important political events of the first half of the 20, h century. At first, he was active in the Lithuanian Democratic Party (LDP). During World War I, at the Lithuanian parliament in St. Petersburg, Russia, he was one of the first to put forth the idea of Lithuanian independence. When the Lithuanian nation was fighting for independence, as prime minister at that time he issued a famous appeal to Lithuanian volunteers and urged them to enlist in the army. Three times he led the government, and after the coup d’etat, until his death in 1939, he remained a critic of authoritarian rule. Moreover, during the parliamentary period he served in all of the democratically elected Lithuanian parliaments, and for many years he was the leader of the Peasant Populists and was generally one of the most influential Lithuanian politicians. Because Sleževičius has not, until now, been the object of a separate study, it was decided, in order to fill this gap in historiography, to analyze his political activity. This study shows that during his youth and student years Sleževičius was not, at first, a nationally conscious Lithuanian. With his family and friends he spoke Lithuanian and Polish. From early childhood Mykolas stood out for his piety, and while attending the gymnasium in Mintauja (today's Jelgava), he constantly served at mass. At that time, with a group of Lithuanians he opposed the gymnasium authorities, who compelled the pupils to pray in Russian before their lessons. This position taken by the gymnasium pupil Sleževičius was not only his own decision but also that of other, older Lithuanian pupils who protested against having to pray in a language they found unacceptable. [From the publication]