Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 1940-1989 metais

LTPirmosios lietuviškos knygos buvo išleistos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, keliolika - ir kitose valstybėse, tačiau nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo" (1547 m.) išspausdinimo lietuviška spauda vystėsi labai lėtai ir XVI-XVIII a. teišleista per puspenkto šimto knygų. Lietuvos šviesuoliai savo šalies praeitimi ir kultūra daugiau domėtis pradėjo XIX a. pradžioje. Caro valdžiai uždraudus spausdinti ir platinti spaudų lietuvišku raidynu, į Lietuvą lietuvišką spaudą gabeno knygnešiai, o lietuviai emigrantai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje ir kitur, stengdamiesi išlaikyti gimtąją kalbą, steigė bibliotekėles. Nedaug lietuviškų knygų buvo didžiausiose Rusijos bibliotekose Sankt Peterburge ir Maskvoje ir net tuo metu Rusijoje ketvirtoje pagal dydį Vilniaus viešojoje bibliotekoje, nemažas rinkinys buvo Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje. Spaudos draudimo panaikinimas paskatino didelius kultūros gyvenimo pokyčius, pradėta leisti daugiau lietuviškų leidinių, ypač periodinių, kurti teatrus, lietuviškas mokyklas. Bene rimčiausiai lietuviškos spaudos rinkimo ir išsaugojimo darbo ėmėsi 1907 m. įkurta Lietuvių mokslo draugija, tačiau įpareigotos institucijos, atsakingos už lietuviškos spaudos rinkimą ir išsaugojimą, nebuvo. Nuo 1919 m. sausio 2 d. Vyriausybė įsikūrė Kaune. Švietimo ministerija jau pirmąjį darbo mėnesį susirūpino beglobių carinių įstaigų ir iš Lietuvos pasitraukusių asmenų turto apsauga, mokyklų inspektoriai ir vietos valdžios institucijos buvo raginamos rūpintis beglobėmis likusiomis bibliotekomis, nesant galimybių jas apsaugoti - vežti į Kauną, ministerijoje buvo įsteigti specialūs etatai surinktoms knygoms tvarkyti.Ministras pirmininkas 1919 m. gruodžio 20 d. pasirašė „Įsakymą apie Centralinį valstybės knygyną" - tai ir yra dabartinės Nacionalinės bibliotekos įkūrimo data. Per pirmus du veiklos dešimtmečius Biblioteka nespėjo ir negalėjo įsitvirtinti kaip rimta kultūros ir mokslo įstaiga. Tam priežasčių buvo daug: įai buvo pavesta rūpintis Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklo plėtra (1937 m. apskričių miestuose veikė jau 16 bibliotekų, Biblioteka kontroliavo jų komplektavimą ir visą jų darbą), buvo kaitaliojamas privalomųjų nemokamų spaudos egzempliorių skaičius, 1923 m. ir 1934-1935 m. didelė vertingiausio jos fondo dalis buvo perduota Kauno universiteto bibliotekai. Švietimo ministerijos požiūriu Centralinis knygynas prilygo viešajai bibliotekai, spaudoje ir mokslo visuomenėje stengtasi sudaryti nuomonę, kad tokia biblioteka nereikalinga, ją reikėtų perduoti Kauno universitetui.Nors 1936 m. priimtame Valstybinių viešinu bibliotekų įstatyme buvo nustatyta jos prievolė rinkti ir saugoti Lietuvoje ir užsienyje išleistus leidinius lietuvių kalba (tokia nuostata buvo ir įsakyme dėl steigimo), tam sąlygų nebuvo - trūko ir kvalifikuoto personalo (pirmaisiais metais Bibliotekai vadovavęs prof. E. Volteris buvo dirbęs tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) mokslų akademijos bibliotekoje, tačiau vėliau vedėjų pareigas ėjo žmonės, neturintys supratimo ir tokio darbo patirties, o, pvz., 1938 m. joje dirbo tik šeši darbuotojai), patalpų (pradžioje dirbo keliuose kambariuose Seimo rūmuose, vėliau nuomojo patalpas „Pažangos" akcinės bendrovės pusrūsyje ir jokio kultūrinio, o juo labiau - mokslinio darbo negalėjo atlikti), kaip privalomasis egzempliorius gaunami leidiniai buvo išduodami į namus, joje buvo didžiausias abonementas Kaune (Kauno universiteto biblioteka turėjo nedidelę skaityklą ir leidiniai studentams į namus buvo išduodami tik profesūrai tarpininkaujant). Daugiau stabilumo Bibliotekos darbe atsirado jos vedėju paskyrus J. Rimantą. Jis jau seniai domėjosi bibliotekiniu darbu, jį rėmė tuometinis didžiausias autoritetas - Kauno universiteto bibliotekos direktorius prof. V. Biržiška. Jau pirmomis darbo Bibliotekoje dienomis J. Rimantas raštuose Švietimo ministerijai ir straipsniuose spaudoje nurodė pagrindines darbo kryptis: atlikti fondo ir katalogų patikrinimą; įsteigti archyvinio saugojimo fondą, kuriame būtų renkama ir saugojama lietuviška ir lituanistinė spauda - apsaugos sumetimais ja skaitytojai galėtų naudotis tik vietoje; Bibliotekai skirti patalpas, atitinkančias jos veiklos ir skaitytojų aptarnavimo reikmes; skirti daugiau etatų ir sudaryti galimybes tobulintis; [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Biblioteka; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; Vilnius; Kaunas; Sovietmetis; Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpis; Leidiniai; Knygos. Keywords: Library; Martynas Mažvydas National Library of Lithuania; Vilnius; Kaunas; Soviet period; Period of Nazi occupation; Books; Publications.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; Nacionalinės bibliotekos; Bibliotekininkystė; 20 amžius; Martynas Mažvydas National Library of Lithuania; Librarianship; National libraries; 20th century.

ENIt was in the Grand Duchy of Lithuania and Lithuania Minor that the first Lithuanian books were published. Several ones appeared in other territories. However, starting with "The Catechism" by Martynas Mažvydas (1547), the Lithuanian press progressed very slowly: the early 19th century saw only some 450 books. It was only in the early 19th century that Lithuanian intellectuals began to get more actively interested in the history and culture of Lithuania. After Tsarist authorities banned printing and distribution of the press in the Latin alphabet, the Lithuanian press found its way into Lithuania by the effort of smugglers. r Ihere were also small libraries established by Lithuanian expatriates in the USA, France and elsewhere in their attempt to preserve the native language. Small numbers of Lithuanian books were within collections of the largest libraries of Russia in Saint Petersburg and Moscow and even at the Vilnius Public Library, which was the fourth largest library of Russia. There was also a somewhat considerable collection at the Library of Königsberg University. The lifting of the press ban induced intense cultural change: increase in the number of Lithuanian publications (especially periodicals) as well as emergence of theatres and Lithuanian schools. It was arguably the Lithuanian Scientific Society established in 1907 which was the most industrious in collecting and preserving the Lithuanian press. However, there was no dedicated institution responsible for such an activity. On the 2nd of January of 1919, the Lithuanian Government moved to Kaunas. It was as early as during the first month of its operation that the Ministry of Culture began taking concern in the protection of the property of abandoned Tsarist institutions and individuals who had withdrawn from Lithuania.School inspectors and local authorities were encouraged to take care of abandoned libraries and, in the absence of a possibility to protect them, move them to Kaunas. The Ministry had special staff for handling the collected books. On the 20th of December of 1919, the Prime Minister adopted "The Order on the Central State Bookshop". This day is considered the date of the establishment of the present-day National Library. The first two decades of the Library's existence was too short a period of time for it to get anchored as a solid cultural and scientific institution. There were numerous reasons for it: the remit to cater the development of the network of public libraries (in 1937, there were already 16 libraries operating in county towns; the Library was monitoring their collecting activities and overall performance), changes in the number of legal deposit copies and the handing over to the Kaunas University Library of a large and most valuable portion of its collection in 1923 and 1934/35. The Ministry of Education viewed the Central Bookshop as a public library and there were efforts to shape an opinion in the press and within the scientific community that such a library was unnecessary and should be moved to Kaunas University. Though the Law on State Public Libraries adopted in 1936 obliged it to collect and preserve publications in the Lithuanian language issued in Lithuania and abroad (such a provision had also been within the order on the Library's establishment), the Library had no potential for such a task. It lacked qualified staff, though Professor Eduardas Volteris, the Library's first executive, had worked at the Library of the Russian Academy of Sciences in Saint Petersburg (the contemporary Leningrad). The subsequent executives were without proper understanding of the profession and expertise and the Library possessed only 6 staff members in 1938.The Library lacked premises (initially it occupied several rooms in the building of the Parliament and some time later rented premises in the basement of the joint-stock company "Pažanga" and consequently was not capable of any cultural and still less of scientific activity). Legal deposit copies were lent for home use and the Library's largest lending collection was in Kaunas (the Kaunas University Library had a small reading room and items were issued for home use only under the supervision of the academic personnel). The Library's performance gained more stability under the leadership of Juozas Rimantas: he had been long interested in the profession of a librarian and was supported by a well-regarded authority, the Director of the Kaunas University Library Professor Vaclovas Biržiška. As early as during the first days of his work at the Library, Juozas Rimantas, in his official messages addressed to the Ministry of Education and in his publications, indicated the core activity directions: to do revision of the holdings and catalogues, establish a collection for archival preservation consisting of Lithuanian and Lituanica press meant only for in-library use on grounds of protection, allocate premises to the Library conforming to the requirements for its performance and user servicing, establish more job positions with the possibility to be involved in professional training schemes and eliminate the obligation to monitor the development of the country's library network except taking care of the improvement of professional qualifications of the public library staff". These plans had to be altered because of the change of the political situation in Lithuania in 1940/41 after sending in troops of the Soviet Union, "restoring" the Soviet governance throughout Lithuania and "voluntarily" incorporating it into the Soviet Union. [...]. [From the publication]

• Komunikacija / Communication
• Istorija / History