Vilnijos lenkakalbių pavardės = The surnames of the Polish-speaking population of the Vilnius region = Nazwiska polskojęzycznej ludności Wileńszczyzny

LTTyrimo objektas - Vilniaus apskrities 2002 metų telefono abonentų knygoje pateikiamos pavardės (vėliau jų mažėjo dėl mobiliųjų telefonų plitimo). Apsiribota Vilniaus miestu ir rajonu, taip pat Šalčininkų ir Trakų rajonais, kuriuose gyvena daugiausia lenkiškai kalbančių žmonių. Pagrindinis dėmesys skirtas toms pavardėms, kurios turi lenkiškas formas, yra be lietuviškų galūnių, kaip antai: Janovski, Pavlovič ir pan. Lietuviškas formas turinčioms pavardėms (su lietuviškomis galūnėmis) daugiau dėmesio skirta tik tuo atveju, jeigu jų turėtojo vardas yra lenkiškas, pvz., Jan 'Jonas', Francišek 'Pranas'. Jeigu pavardės vyriškosios giminės formų turi moteris, nurodomas jos vardas (Vilnijoje vyriškos pavardės vartojimas nėra feminisčių užgaida). Žinoma, save lenku laikančių žmonių gali būti ir tokių, kurių ne tik pavardė, bet ir vardas telefono abonentų knygoje įrašytas lietuviškomis formomis. Bet tokių asmenų pavardėms skirta mažiau dėmesio, nes jose nėra lenkų kalbos elementų, taigi nėra lenkiškumo požymių. Be to, tokių pavardžių yra daug. Jų turėtojai, dažnai net giminės, vieni save laiko lietuviais, kiti - lenkais. Iš telefono abonentų knygos duomenų vienus nuo kitų atskirti neįmanoma. Nevietinių žmonių (atvykėlių) lenkiškos pavardės skiriasi nuo vietinių žmonių pavardžių (skirtumai knygoje bus išryškinti), neskaitant asmenų, kilusių iš rytinės Lenkijos, senovėje priklausiusios Lietuvos valstybei, kur pavardžių kilmė, ypač jų raida (lenkinimas), buvo tokios pat kaip Vilnijoje. Beje, iš ten daug pavardžių įtraukta j senųjų lenkų asmenvardžių žodynų (SSNO), tarp jų ir kilusių iš lietuvių senųjų dvikamienių asmenvardžių (apie tai žr. Зинкепичюс 1990). Labai perdirbtos pavardės, kuriose sunku ar visai neįmanoma atpažinti lietuviškų elementų, nebuvo tiriamos.Suprantama, telefono abonentų knygoje surašytos ne visos vietinių gyventojų pavardės, bet tik tos, kurių turėtojai įsitaisė laidinį telefonų. Tačiau ir tų pavardžių pakanka, kad susidarytume bendrų Vilnijos lenkakalbių pavardžių vaizdų ir padarytume apibendrinamo pobūdžio išvadų. Knygoje panaudoti ir ankstesni autoriaus tyrimai, susiję su lietuvių (baltų) asmenvardžių šlovinimu bei lenkinimu (pvz., Zinkevičius 2011 , Zinkevičius LAs, to paties autoriaus Suv.-Aug. ir kt.). Kitur Lietuvoje (ne tik Vilnijoje) turimos pavardės imtos iš „Lietuvių pavardžių žodyno" (Vanagas ir kt. 1985-1989; jas lengva susirasti, nes Žodyne pateiktos abėcėlės tvarka, todėl puslapių nenurodoma), o ten nesamos - iš Zinkevičius LAs (nesunkiai randamos pagal rodyklę). Bendrinių žodžių svarbiausias šaltinis - LKZ. Kitur Lietuvoje vartojamas pavardes stengtasi sukirčiuoti, išskyrus tas, kurių kirčiavimas nežinomas (imtos iš senųjų rašytinių šaltinių). Tuo jos yra lengvai atskiriamos nuo tiriamųjų telefono abonentų pavardžių, kurios niekuomet nekirčiuojamos, nes iš telefono abonentų knygos duomenų nustatyti jų kirčiavimų neįmanoma. Pasinaudota gudų (baltarusių) ir lenkų vardyno tyrimais, ypač šiais: Бiрыла 1966 ir 1969, Halicka 1976, Kondratiuk 1974 ir 1985, SSNO. Daug dėmesio skiriama pavardžių lenkinimui. Jų gudinimas ir rusinimas beveik nebeliečiami, išskyrus atvejus, susijusius su lenkinimu, nes gudai ir rusai nereikalauja sugudintų ir surusintų pavardžių rašyti gudiškai ar rusiškai, kaip daro lenkai. Pavardžių su gudiškais ir rusiškais elementais turėtojai save dažniausiai laiko lenkais (liepiami krašto lenkintojų).Tyrimo metu panaikinus pavardėse esamų lenkiškų apvalkalų, išryškėjo nepaprastas toms pavardėms pradžių davusių senųjų lietuviškų asmenvardžių grožis, atspindintis buvusį krašto didingumų. Tai verčia į tiriamąsias pavardes žiūrėti su pagarba, nepaisant vėlesnio jų iškraipymo ir susvetinimo. Be to, jų išplitimo didelėse Lenkijos, Gudijos ir artimesnių kaimynų teritorijose tyrimas verčia keisti nusistojusių pažiūrų j tokias pavardes kaip į Lietuvoje neva atneštines, „pasiskolintas". Jos buvo perneštos į Lietuvą ne iš tų plotų, bet atvirkščiai, atsirado čia pat, lietuviakalbių žmonių aplinkoje, ir iš čia vėliau išplito. Kitaip sakant, tenka mūsų suslavintų bei sulenkintų pavardžių tyrimų pastatyti „ant kojų", o ne „ant galvos", kaip iki šiol buvo daroma. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Antroponimai; Vilnijos kraštas; Lenkakalbių pavardės; Lietuvių asmenvardžiai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė; Lietuvos etniniai regionai; Pavardės; Pavardžių kilmė; Pravardės; Monografija. Keywords: Anthroponyms; The Vilnius Region; Polish person names; The Great Duchy of Lithuania; The Lithuanian ethnic territories; Origin of surnames; Regions of Lithuania; Surnames; Monography.Reikšminiai žodžiai: Asmenvardžiai; Slavinimas; Lenkinimas; Vilniaus kraštas; Regionai; Etimologija; Regions; Vilnius region; Polonization; Personal names; Etimology; Slavicization.

ENThe author of this book has long been interested in the derivation of the surnames of the indigenous population (not of newcomers) of the Vilnius region. After all, this is the birthplace of the Lithuanian nation, which established a powerful state. There were hopes of encountering, in the surnames of Polish-speaking people, reflections of the great Lithuanian past. Recent clamor over the Polish spelling of surnames compelled the author to speed up this research, the result of which is this book. The object of this research consists of the surnames that were included in the telephone book of the Vilnius region in 2002. This research was limited to the city and surrounding district of Vilnius as well as the districts of Šalčininkai and Trakai because most of the Polish-speaking people of Lithuania live here. Removal of the Polish garb (Polish phonetics, suffixes, etc.) from these surnames revealed the fine Lithuanian personal names from which they were created. This analysis of personal names compels us to change the entrenched erroneous view that these surnames were imported, borrowed, etc. In point of fact, they originated here in Lithuania (moreover, in a Lithuanian-speaking milieu), and only later on did they spread throughout the great expanses of the old Lithuanian state. This book begins with three introductory chapters: 1) about the appearance and spread of the Polish language in Lithuania, 2) about the Slavification and Polonization of old Lithuanian personal names, and 3) about the structure of the surnames being studied. Until the Late Middle Ages, Lithuanians were surrounded by other Baltic tribes. Their territory did not extend to Poland but was separated from it by the Western Baltic Yotvingians.Direct contact arose only after the Crusaders subjugated and destroyed the Yotvingians, especially in the 15th century, when the lands of the Lithuanians and the Poles first had a common border. The Polish language was imported into Lithuania, i.e. learned as a second language. This process was connected with the coronation of the Lithuanian ruler Jogaila as king of Poland and the union of the Lithuanian state with the kingdom of Poland. First, the upper nobility became Polish in language (but not in identity, which remained Lithuanian for a long time). Later, they were followed by the more numerous lower nobility, and in the middle of the 18l h century, the Polonization of the common people began - through the Polish manorial estates, the schools, and the Church. Lithuanian personal names was Slavified in records kept in Slavic languages. Especially significant was the use in those records of patronyms with the Eastern Slavic (not Polish!) suffixes -ovič, -evič, which had a tremendous influence on the formation not only of Lithuanian but also of Polish and Belarusian as well as western Russian surnames and which, in these countries, should be considered a legacy of the old Lithuanian state (not of the Lithuanian language). This legacy also includes surnames that have the suffix -ski, which became a sort of substitute for -ovič, -evič, and that were added to personal names (a specific feature of anthroponymy in the Lithuanian state), for Poles have, since long ago, typically formed their surnames from place names. The structure of the surnames being studied here does not differ from that of those used elsewhere in Lithuania; the only difference is that these surnames are more highly Polonized.After the introductory chapters comes the main part of this book, which presents the results achieved by researching the Lithuanian personal names that form the basis of the surnames that concern us and that are derived from: 1) old two-stem personal names and their shortened forms, 2) personal names derived from nicknames, and 3) the Christian onomasticon. Many centuries ago, Lithuanian anthroponyms consisted of two-stem names, such as Min-daugas, Al-girdas, Taut-ginas. The two stems had a noble, honorable meaning, e.g. Taut-ginas - defender of the nation. Eventually, however, the primary meaning was lost; stems were combined haphazardly; pairs of names even appeared with the same stems but in the opposite order, cf. Taut-ginas and Cin-tautas. As in the rest of Lithuania, the surnames of the Polish-speaking population of the Vilnius region contain many two-stem personal names, the reconstructed forms of which are given in capital letters. In parentheses we indicate the anthroponyms that confirm that these reconstructed personal names belong to the two-stem category. Then, after a colon, we list the present-day Polonized surnames that are derived from the twostem personal name being studied. We have found many hitherto unknown Lithuanian two-stem personal names. We have clarified the mechanism by which they appeared and became widespread. Everything is discussed in detail. Among two-stem personal names, a significant role was played centuries ago by shortened forms, which eventually became independent names and which are contained in many of the surnames of the Polish-speaking population of the Vilnius region. We present the results of a linguistic analysis of reconstructed shortened forms, which are written in capital letters, and we try to connect these stems with the standard Lithuanian lexis. [...]. [From the publication]