Savižudiško elgesio stigma

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

• Gyvenimas po lūžio: kultūrinių traumų psichologiniai padariniai / sudarytoja Danutė Gailienė. Vilnius : Eugrimas, 2015. P. 217-233
• Taip pat paskelbta (anglų kalba) leidinyje: Lithuanian faces after transition: psychological consequences of cultural trauma / edited by Danutė Gailienė. Vilnius : Eugrimas, 2015. P. 217-233

LTSavižudybių problema neatsirado Nepriklausomoje Lietuvoje. Savižudybių skaičius dideliu greičiu ėmė augti sovietinės okupacijos metais ir neregėtą mastą pasiekė dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą (Gailienė, 1998). Sovietinėje Lietuvoje apie savižudybes viešumoje nebuvo kalbama ne todėl, kad nebuvo problemos, o dėl to, kad tai niekaip nesiderino su laimingai socializme gyvenančių žmonių idėja. Atkūrus Nepriklausomybę, savižudybių problema pradėta plačiai aptarinėti viešoje erdvėje. Vargu, ar šiuo metu Lietuvoje surasime bent kiek visuomeniniu gyvenimu besidomintį žmogų, kuris nebūtų girdėjęs, kad mūsų šalies savižudybių rodiklis yra didžiausias Europoje ar vienas didžiausių pasaulyje. Tačiau ar savižudybių temos patekimas į viešą erdvę reiškia, kad žmonės, asmeniškai susidūrę su šia problema, drąsiai ir atvirai apie ją kalba? Buriasi į savipagalbos grupes ar ima reikalauti pokyčių sveikatos apsaugos sistemoje? Viso to nematyti. Lietuvoje veikia vos viena kita nusižudžiusių artimųjų grupė, o pokyčių savižudybių prevencijoje dažniausiai reikalauja pavieniai psichikos sveikatos specialistai. Galbūt tai nepagrįsti ir neobjektyvūs pastebėjimai, neatitinkantys realios situacijos? Mūsų tyrimas, kuriame atlikome 44 giluminius interviu su mėginusiais nusižudyti ir nusižudžiusiųjų artimaisiais, leidžia atsakyti į šiuos klausimus sistemingiau. [Iš teksto, p. 217]Reikšminiai žodžiai: Savižudybė; Stigma; Nusižudžiusiųjų artimieji; Savipagalbos grupės; Suicide; Stigma; Bereavement; Self-help groups.

ENThis issue was not born in an independent Lithuania. Suicide rates started growing at a fast pace during the Soviet occupation and reached an unprecedented scale before the restoration of independence (GaiIlene, 1998). In Soviet Lithuania, the topic of suicide was not discussed in public — not because the issue did not exist, but because it did not fit the idea of people living happily under socialism. After independence was restored, a broad discussion of the suicide issue was brought into the open. Today, everyone who is at least slightly interested in public life in Lithuania must have heard that the suicide rate in our country is the highest in Europe and among the highest in the world. But does public discussion of suicide mean that people with personal experience of the problem talk about it openly? Are they joining self-help groups for people bereaved by suicide or demanding that changes are made in the health-care system? None can be seen. There are only a few groups for people bereaved by suicide in Lithuania, while changes in suicide prevention are usually requested only by individual mental-health professionals. Maybe these observations are unreasonable and biased, and do not describe the actual situation? Our study, during which we conducted 44 in-depth interviews with individuals who attempted suicide and who are bereaved by suicide, gives a more systematic answer to all of these questions. [Extract, p. 217]