Speaking for the Shulhoyf: the Vilna voices of Ayzik-Meyer Dik

LTStraipsnyje aptariami trys iš Vilniaus kilusio XIX a. populiaraus moterų rašytojo Aiziko Meiro Diko kūriniai jidiš kalba: "Der erster Nabor vos var in dem yor TaKPaH" („Pirmieji [žydų] ėmimai į rekrūtus 1828-aisiais“, 1871), "Yekele Goldshleger oder Yekele Mazltov" („Jekelės aukso gysla, arba Jekelės sėkmė“, 1859), "Zibn dinst meydkhn bay dem vaser rer mit zibn krig um tsu nemen vaser oyf tey" („Septynios tarnaitės prie šulinio su septyniais ąsočiais vandeniui arbatai pasemti“, 1873). Pirmasis kūrinys – istorinis farsas, antrasis – šelmių satyra, trečiasis – satyrinis dialogas. Visų jų veiksmas vyksta greta Didžiosios sinagogos ir Šulhoifo, arba Sinagogų kiemo, žydiškosios Vilnos epicentre, tinkamoje vietoje norint išryškinti jos kolektyvinį balsą ir atskleisti daugialypius žydų bendruomenės trūkumus. Dikas, įkvėptas prancūzų rašytojo Eugène Sue, siekė perprasti visų žydų visuomenės sluoksnių žargoną, taigi šiame straipsnyje stengiamasi apžvelgti įvairius ir kontrastingus kalbos socialinius registrus, Diko vaizduojamus Vilnoje: vaikų ir suaugusiųjų, vyrų ir moterų, tarnų ir šeimininkų, išsilavinusiųjų ir dykinėtojų bei šarlatanų. Autoriaus parodoma, kad Dikas sukūrė naują liaudies rašytojo (folksshrayber) tipą. Jo, kaip populiaraus jidiš rašytojo, kūryba buvo susijusi ir su pasakojimais apipintu miesto kraštovaizdžiu, ir su socialinės visuomeninės santvarkos diskursu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Jidiš kalba; Moterys; Aizikas Meiras Dikas (Ayzik-Meyer Dik, Isaac Mayer Dick); Rašytojai; Vilnius; Miestai; Populiarioji literatūra; Cities; Yiddish language; Women; Writers; Popular literature.

ENWhen the Maskil Ayzik-Meyer Dik (ca. 1807–1893) retooled as a kritiker, a writer of satire, he did so by keeping it local. Most effectively, he exposed the evils and failings of the Jewish body politic by locating his satires in and around the crowded shulhoyf, the Great Synagogue and Courtyard, of his native Vilnius. Endowed with a phenomenal memory and a wicked sense of humour, there was no end to the gallery of schnorrers, shnorrerkes, rogues and misfits whom he could rescue from out of the recent, unenlightened past. But to speak for Jewish Vilna the way that Eugène Sue had spoken for Paris meant learning a new set of skills. To write popular fiction meant to draw upon the dialogical nature of language itself: the way low-lives and charlatans mimicked the speech of the learned class, while uncensored speech betrayed their boorishness, voracious appetites and debauchery; the way the speech of servant girls trafficked in the speech of their mistresses and outperformed them. Who spoke for the shulhoyf was the folksshrayber, the popular writer. Speech was dialogical, because to become a responsible folksshrayber required that one allow others to do the talking. Willy-nilly, and despite his professed ideology, Dik became the first writer to turn Ayalon-Linove-Vilna into the natural habitat of Yiddish. [From the publication]