Touring Vilna: images of the city and its jews in guidebooks and travelogues, 1856-1939

LTNuo XIX a. vidurio iki XX a. tarpukario pabaigos buvo išleista įvairių leidinių apie Vilnių, skirtų tiek turistams, tiek iš namų kojos nekeliantiems kelionių mėgėjams. Šiame straipsnyje aptariamus kelionių vadovus lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis parašė ir vilniečiai, ir miesto svečiai, norėję pasidalyti įspūdžiais apie miestą, jo įžymybes ir gyventojus. 1939 m. išėjęs visa apimantis Zalmeno Šyko vadovas "Toyznt yor Vilne" („Tūkstantis Vilniaus metų“) išaukštino žydų tautinei mažumai reikšmingas miesto vietas, drauge parodydamas ir jo įvairovę, kuri liberalių pažiūrų žmonėms reiškė geriausią Vilnos paveldo dalį. Straipsnyje aptariami ir kiti panašaus pobūdžio kelionių vadovai: nuo paties ankstyviausio, 1856 m. išleisto Adamo H. Kirkoro, iki chronologiškai Šyko leidiniui artimiausio Tadeuszo Łopalewskio 1938 m. kelionių gido ir daugelio autorių sudaryto leidinio "Wilno i Ziemia Wileńska" (1930–1937). Pažymėtina, kad kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Henrykas Mościckis savo vadove (1922) ir atlaso Wilno i Ziemia Wileńska (1931) tome, Vilniuje gyvenusių žydų apskritai neminėjo. Kiti, kaip antai Władysławas Zahorskis (1910) ir Rosa Bailly (1923), apie žydus tik užsiminė. Žinoma, toks požiūris galėjo būti nulemtas politinių aplinkybių, kai faktas, kad Vilniuje gyvuoja žydų bendruomenė, tiesiog ignoruotas. Buvo ir kur kas atviriau savo pažiūras reiškiančių autorių. Paskutiniais Rusijos carinės imperijos valdymo metais rašytame ir 1910 m. išleistame Wacławo Gizberto miesto vadove aiškiai matyti autoriaus priešiškumas Vilnių valdžiusiems rusams. O štai po Pirmojo pasaulinio karo išėjusiame vadove (1923) ryškus jo autoriaus Juliuszo Kłoso noras pavaizduoti Vilnių kaip neatsiejamą Antrosios Lenkijos Respublikos dalį.Šių rašytojų požiūris į Vilniaus žydų bendruomenę atspindėjo jų ištikimybę savajai lenkų tautai. 1929 m. Vilnių aplankiusi prancūzų pacifistė ir feministė Camille Drevet, regis, taip pat pajuto palengvėjimą, kad žydų bendruomenė čia nesiekia politinio vyravimo. Žydiškojo Vilniaus lankytinas vietas aprašantys autoriai daugiausia dėmesio skyrė vadinamajam getui – tradiciniam žydų gyvenimo centrui. Jie žavėjosi jo mielais užkaboriais ir gyva prekyba, bet bjaurėjosi skurdu ir nešvara. Beveik visi autoriai žydų kvartalą vaizdavo kaip išskirtinę miesto kraštovaizdžio dalį, tačiau, pradedant XX a. trečiuoju dešimtmečiu, Kirkorui būdingą šios miesto dalies palankų aprašymą keitė vis labiau reiškiamas pasibjaurėjimas. Žydų kvartalas vaizduotas kaip egzotiška vieta, visiškai nederanti su Vilniaus, kaip šiuolaikinio Europos miesto, tapatybe, panašiai, kaip ir žydai laikyti svetimais lenkų didžiumos gyvenamame mieste. Daugelis rašiusiųjų apie Vilniaus žydų kvartalą rėmėsi orientalizmo prieiga, tačiau rinkosi skirtingus tokio sugretinimo aspektus. 1934 m. rašiusiems Kłosui ir Jerzy Remeriui tai reiškė žydų, kaip iš Rytų kilusios tautos, svetimumą, o Drevet ir Łopalewskiui getas atrodė kaip žavi įdomybė. Šio legendinio kvartalo ribas peržengti drįsę autoriai – keliautojai po Vakarų Europą Camille Drevet ir Alfredas Döblinas (1924), taip pat "Wilno i Ziemia Wileńska" bendradarbiai, ten atrado naują, daugiausia žydų pasaulietinių kultūrinių ir politinių judėjimų pasaulį. Tokie skirtingi vadovuose po miestą ir kelionių aprašymuose pateikiami pasakojimai nušvietė tuo metu gyvavusias įvairias visuomenės vizijas ir žydų vietą toje visuomenėje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vilnius (Vilna); Vadovai (leidiniai); Kelionių aprašymai; Žydai; Miestai; 19 amžius; 20 amžius; Orientalizmas; Guidebooks; Travelogue; Jews; Orientalism; Cities; 19th century; 20th century.

ENFrom the mid-19th century through the end of the interwar period, a variety of texts about Vilna were published to guide and inform both tourists and armchair travellers. The Polish, French and Germanlanguage guidebooks and travelogues considered in this article were composed both by native sons and visitors who wished to share their impressions of the city, its notable sights, and its residents. While some overlooked the presence of Jews, most devoted some space to Vilna’s Jewish landmarks. Overwhelmingly, they focused their attention on the Jewish quarter, the traditional heart of Jewish life, although a minority ventured to newer neighbourhoods, where they discovered a vibrant modern community. Their attitudes included a mix of sympathy, fascination and revulsion; many employed the language of orientalism, even as they invested that language with a variety of meanings. These authors’ narratives were shaped by their views of the various groups that comprised Vilna’s diverse population, as well as by commitments ranging from Polish nationalism to pacifism. Such accounts thus illuminate competing visions of the larger society and the place of Jews within it. [From the publication]

• Heterotopia międzywojennego Wilna: dyskursy krajoznawcze i literackie / Mindaugas Kvietkauskas. Żagary : środowisko kulturowe grupy literackiej / pod red. Tadeusza Bujnickiego, Krzysztofa Biedrzyckiego, Jarosława Fazana. Kraków: Towarzystwo Autorów i Wydawców Prac Naukowych "Universitas", 2009. P. 209-227.
• YIVO and the making of modern Jewish culture : scholarship for the Yiddish nation / Cecile Esther Kuznitz. New York [N.Y.] : Cambridge University Press, 2014. xvi, 307 p.
• Synagogues in Lithuania / Aliza Cohen-Mushlin, Sergey Kravtsov, Vladimir Levin, Giedrė Mickūnaitė, Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010-2012. 2 t.
• Vilnius between nations, 1795-2000 / Theodore R. Weeks. DeKalb, IL : Northern Illinois University Press, 2015. xii, 308 p.
• Vilnius : city of strangers / Laimonas Briedis. Vilnius : Baltos lankos, 2012. 295 p.