Vytauto Kavolio egologija: kelios įžvalgos

LTAptariami esminiai Kavolio filosofijos klausimai, susiję su savęs suvokimu ir įprasminimu per skausmo pasiją, per vidinės tuštumos pojūtį, kitaip sakant, rėmimąsi niekuo. Tokia sąmoninga Kavolio pozicija daro jį panašų į Jeaną-Paulį Sartre’ą. Savęs suvokimas paremtas pareigos, įsipareigojimo, ištikimybės sampratomis, kurios drauge su atjauta ir atmintimi svarstomos kaip svarbiausi žmogiškosios bendrystės saitai. Tuštumos pojūtis suartina Kavolio mąstymą su liuteronų mistiko Jakobo Böhme’o mokymu, kuriame Dievas yra tapatinamas su tuštuma ar nebuvimu. Tuštuma siejama su transcendencija, kuri paaiškinama kaip visko kėlimas į nežinomybę. Tik per santykį su nežinomybe formuojasi ego. Transcendencija, bendrystė ar solidarumas ir besiformuojantis ego sueina į vieną mazgą. Tiesa, ego yra apmąstomas skirtingose kultūrose, skirtingose civilizacijose. Ego, kaip savasis aš, yra nusakomas per skirtį su kitokiomis galimybėmis kitokiose civilizacijose. Nuo artimas kito, nuo ne alter ego, skiriamas tolimas kitas, kuriame ego neatsispindi, nes yra kitoks. Ego pateikiamas vienoje plotmėje su civilizacija, tokius, atrodytų, visiškai nesugretinamus dalykus sieja prasmės visuma. Iš vienos pusės – ego, arba aš pats kaip prasmės šaltinis ir prasmės konfigūracija, iš kitos pusės, – toks milžiniškas plotas kaip civilizacija. Galimybė gretinti savąjį aš su civilizacija laikoma Kavolio teorijos tolimiausiu tašku. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vytautas Kavolis; Sociologai; Egologija; Transcendencija; Bendrystė; Solidarumas; Ego; Civilizacija; Prasmė; Sociologists; Egology; Transcendence; Fellowship; Solidarity; Ego; Civilization; Meaning.

ENThis article discusses Vytautas Kavolis’s essential philosophical questions related to his self-understanding and making sense of himself through the passion of pain and the sense of inner emptiness or, in other words, the grounding of oneself in nothing. Such a conscious position of Kavolis makes him similar to Sartre. His self-understanding is based on conceptions of duty and loyalty, which together with empathy and memory are thought of as the most important ties of human community. The sense of emptiness likens Kavolis’s thought to that of the Lutheran mystic Jakob Böhme, who identified God with emptiness or non-being. Emptiness is associated with transcendence, which is explained as the lifting of everything into the unknown. It is only through its relationship with the unknown that the ego is formed. Transcendence, community, solidarity, and the ego being formed go into one knot. To be sure, the ego is reflected on in distinct cultures and distinct civilizations. Ego as one‘s I is defined through its difference from other possibilities in other civilizations. A distant other in which the ego is not reflected because it is different is distinguished from a neighboring other, from something that is not one‘s alter ego. Ego is presented on the same level with civilization; such seemingly incomparable things are joined together by a totality of meaning. On the one hand, there’s the ego or I myself as the source and configuration of meaning; on the other, there’s such a giant area as civilization. The possibility of comparing one‘s I with civilization is held to be the furthest point of Kavolis’s theory. [From the publication]