Kenozė ir kūrimas: Antano Maceinos religijos filosofija

LTStraipsnyje nagrinėjamos kūrimo ir kenozės sąsajos Antano Maceinos religijos filosofijoje. Bandoma parodyti, jog dieviškasis kūrimas įmanomas tik tuomet, kai Dievas apriboja savo visagalybę bei didybę. Dievui save apribojant, atsiranda galimybė egzistuoti kontingentiškai būtybei, kuri yra laisva ir savarankiška. A. Maceina bet kokį Dievo veiksmą pasaulio atžvilgiu laiko kenotiniu veiksmu, todėl ir pats dieviškasis kūrimas yra kenotinis. Kurdamas pasaulį, Dievas save apriboja taip, kad šalia savęs įsteigia Nieką, o šis Niekas tampa kūrimo „medžiaga“. Jeigu Dievas savęs neapribotų, Jis negalėtų sueiti į santykį su kūrinija, kadangi tiesioginis susidūrimas su Kūrėju žmogui būtų pražūtingas. Apreiškimo metu Dievui save parodant kūriniui, šis veiksmas taip pat yra kenotinis, todėl taip pat didėja ir Dievo esmės slėpiningumas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kenozė; Kūrimas; Antanas Maceina; Apreiškimas; Kenosis; Creation; Revelation.

ENThe article examines the relationship between creation and kenosis in the philosophy of religion of Antanas Maceina. The article attempts to show that divine creation is possible only when God limits His omnipotence and greatness. When God limits Himself, there is an opportunity to exist for a contingent being that is free and independent. Maceina considers any action of God in relation to the world to be a kenotic action, and therefore the divine creation itself is a kenotic one. In creating the world, God limits Himself by establishing Nothing next to Himself, and this Nothing becomes the “substance” of creation. If God does not limit Himself, He cannot enter into a relationship with creation, for a direct encounter with the Creator would be disastrous for man. When God revealsHimself to a creature at the time of revelation, this action is also kenotic, thus increasing the mystery of God’s essence. [From the publication]