Latvian "Laumas": reflections on the witchisation of tradition

LTŽodis laume / lauma baltų kalbose nuo pat pradžių reiškė tam tikrą antgamtinę būtybę (liet. laumė, lat. laume / lauma, pr. *laume). Kiek galima spręsti iš gausios lietuvių folklorinės medžiagos, Lietuva turėjo būti tiek laumės tradicijos šerdis, tiek reliktinė jos teritorija, taigi laumės kaip antgamtinės būtybės įvaizdis turėtų būti laikomas seniausiuoju šių tikėjimų sluoksniu. Laumės juose apibūdinamos kaip ambivalentiškos gamtos dvasios, kurios tam tikrais atvejais gali kelti grėsmę žmonėms. Latvių folklore lauma taip interpretuojama labai retai. Latvija, esanti tradicijos gyvavimo teritorijos pakraštyje, pasižymi inovacijomis, todėl čia ši antgamtinė būtybė patyrė esminių pokyčių. Dar iki raganų persekiojimo laikotarpio (nuo XVI iki XVIII a.) ji buvo sužmoginta ir įterpta į tikėjimų sistemą, susijusią su raganavimu. Straipsnyje aptariama visa latvių lauma tradicija, siekiant išsiaiškinti jos vietą istorinėje latvių tikėjimų apie raganavimą tipologijoje. Pirmojoje dalyje trumpai apžvelgiami trys chronologiniai latvių su raganavimu susijusių tikėjimų raidos etapai (nakties, pieno ir diabolizuotos raganos), apibūdinami folkloriniai su lauma siejami šaltiniai ir ankstesni tyrimai šia tema. Antrojoje dalyje nagrinėjamas su lauma siejamų tekstų korpusas ir bandoma nustatyti, kurie iš istorinės raganų tipologijos etapų atsispindi XIX–XX a. su lauma siejamame folklore. Trečiojoje dalyje pateikiama hipotezė, kad lauma iš antgamtinės būtybės pavirto į pieno raganą.Tekstų analizė rodo, kad lauma priklauso vienai iš regioninių Latvijos raganų tradicijų, kurią sudaro palyginti negausūs XIX–XX a. užrašymai: apie 100 sakmių, tikėjimų ir liaudies dainų. Šioje medžiagoje laumas apibūdinamos kaip tipiškos pieno raganos (t. y. raganos, atimančios pieną), kurias palyginti menkai paveikė raganų persekiojimo laikotarpiu XVI– XVIII a. vykę diabolizacijos procesai. Nors žodis lauma, kaip ir ragana, XVII–XVIII a. žodynuose, religinėse giesmėse ir pamoksluose vartojamas raganai apibūdinti, vis dėlto šio laikotarpio mokslininkų demonologų idėjos liaudies tradicijoje taip ir neprigijo. Gretinant su pakitusia latvių ragana tradicija ir atsižvelgiant į lauma santykį su visiškai kitokia antgamtine būtybe – gamtos dvasia laume iš lietuvių tikėjimų, – galima spėti, kad vakarinėje Latvijos dalyje (daugiausia Kuržemėje) kadaise gyvavo pati seniausia lauma tradicijos forma, bet jau XVII a. ji transformavosi į pieno raganą. Vis dėlto atrodytų, kad patys seniausieji tikėjimai apie lauma galutinai neišnyko. Žodžiui lauma įgavus „raganos“ reikšmę, kadaise šiuo žodžiu vadintos mitinės būtybės buvo pervadintos į svētmeitas. Su pastarosiomis susiję tikėjimai Kuržemėje išliko iki XX a. vidurio, o kartais pasitaiko ir dabar.Svētmeitas apibūdinamos labai panašiai kaip lietuvių tikėjimų laumės ir latvių senosios tradicijos raganas, apie kurias tikėjimų dar yra užsilikę šiaurės rytų Latvijoje. Labai panašūs pokyčiai ištiko ragana tradiciją, kuri būdingesnė rytinei ir vidurinei Latvijos dalims (Vidžemei, Latgalai ir Žiemgalai). Raganas tradicijos kaita yra išsamiau dokumentuota, nes senieji tikėjimai nakties raganomis (arba raganas kaip antgamtinėmis būtybėmis, priešingai nei antgamtinių galių turinčiais žmonėmis) šiaurės rytinėje Latvijoje išliko užsikonservavę iki pat XX a. vidurio. Ankstesnę nakties raganų gyvavimo sritį nurodo vietovardžių su žodžiu ragana paplitimas: tai rytinių baltų – latgalių, sėlių ir žiemgalių – gyventos teritorijos. O tokių vietovardžių nebuvimas liudija, kad ragana nebuvo žinoma Baltijos finams (lyviams) ir vakarų baltams (kuršiams). Tiesa, reikia pažymėti, kad kuršiai turėjo savą, labai panašią į lauma / laume tradiciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tikėjimas; Laumė; Raganos; Legendos; Latvių mitologija; Mitologija; Beliefs; Laumė; Legends; Witches; Latvian mythology; Lithuanian mythology.

ENIn Baltic languages, the word laume/lauma initially referred to a certain supernatural being (Lithuanian laumė, Latvian lauma/laume, Prussian *laume). The analysis of written sources and folklore related to this supernatural being allows for the conclusion that Lithuania is both the core and the relic area of the laumė tradition, where the original beliefs have been retained; while Latvia, located at the periphery of the tradition territory, is the innovation area, where the perception of this supernatural being was substantially transformed. It was humanised and incorporated in the witchcraft belief system prior to or during the period of witch persecution (the 16th to 18th centuries). The article attempts to analyse the corpus of lauma tradition in order to clarify its position in the historical typology of Latvian witchcraft beliefs. The first chapter briefly describes three chronological stages of the development of Latvian witchcraft beliefs (night, dairy, and diabolic witches), characterises the lauma folklore sources and previous research. The second chapter analyses the lauma text corpus and attempts to find out which stages of the historical typology of witchcraft beliefs are reflected in the lauma folklore of the 19th–20th centuries. In the third chapter the hypothesis about the transformation of laumas from supernatural beings to dairy witches is argued. [From the publication]