Istorinio teisingumo bylų sprendimai: kaip lietuviai gynė savo "gentį"

LTStraipsnyje analizuojama viena iš sudėtingų teisinių atvejų kategorija – istorinio (tranzitinio) teisingumo situacijos, kuriose, pasikeitus valstybių teisės sistemoms ar įvykus kitokiems socialiniams pokyčiams, valstybės turi nuspręsti, kaip elgtis su asmenimis, kurie veikė pagal anksčiau galiojusios teisės reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys, kad teisinio pozityvizmo atstovai yra linkę siūlyti tokių asmenų veiksmų nevertinti teisiškai, tokiu būdu pripažįstant, kad jie laikėsi tuo metu galiojusios teisės reikalavimų, arba tokių asmenų veiksmus vertinti pagal naujai priimtą įstatymą, suteikiant šiam įstatymui grįžtamąjį galiojimą. Nepozityvistinės krypties teisės mokslininkai siūlo naudoti prigimtinės teisės teorijai būdingus argumentus (teisės nemoralumas, nederėjimas su visų žmonių teisingumo jausmu ir sąžine) ir šiuo pagrindu tam tikras anksčiau galiojusias įstatymines nuostatas pripažinti neteisinėmis, o asmenų, veikusių pagal jas, elgesį neteisėtu. Analizuojant Vokietijos pavyzdį istorinių transformacijų laikotarpiais (pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Vokietijai susivienijus), galima daryti įžvalgą, kad teismų sprendimų argumentavimui didelę įtaką padarė nepozityvistinės teisės mokslininkų darbai ir prigimtinės teisės sampratai būdingi argumentai, kurie buvo tiesiogiai naudojami teismų sprendimuose.Lietuvos istorinio teisingumo procesas buvo tiriamas baudžiamojo įstatymo dėl genocido sukūrimo ir taikymo teismuose pavyzdžiu. Lietuva pasirinko taikyti tokiems asmenims teisinę atsakomybę. Toks sprendimas buvo įgyvendintas teisinio pozityvizmo atstovų siūlomu būdu – priimant naujus baudžiamuosius įstatymus ir suteikiant jiems grįžtamąjį galiojimą. Nustatyta, kad galimybė nubausti asmenims, prisidėjusius prie pasipriešinimo sovietų okupantams naikinimo, buvo realizuota, nepaisant sudėtingų faktinių aplinkybių (labai ilgo laikotarpio, praėjusio nuo vertinamų veiksmų atlikimo) ir ne itin palankios šiam klausimui tarptautinės teisės nuostatų (siauros genocido sampratos, įtvirtintos 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį). Pažymėtina, kad su sovietiniais okupantais bendradarbiavusių asmenų nubaudimas buvo realizuotas išimtinai dėl aktyvios ir bendradarbiaujančios Lietuvos teismų pozicijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Įstatymai; Teisės sistema; Istorinis teisingumas; Bylos; Genocidas; Teisinis pozityvizmas; Prigimtinė teisė; Laws; Legal system; Historical justice; Cases; Genocide; Legal positivism; Natural law.

ENThe article analyses one of the complex categories of hard cases: situations of historical (transit) justice in which, given the changes in the political or legal orders of states or other social changes, states have to decide how to deal with persons who acted in accordance with the requirements of the law previously in force. It is noted that proponents of legal positivism tend to suggest that the actions of such persons should not be assessed in legal terms at all, thus acknowledging that they have complied with the requirements of the law in force at the time, or that the actions of such persons should be assessed in accordance with the newly adopted law, giving this law retroactive effect. The legal scholars of the non-positivist paradigm propose the use of arguments inherent in the theory of natural law (immorality of law, deviation from the sense and conscience of justice of all people) and, on this basis, the recognition of certain previously existing legal provisions as illegal and the recognition of the conduct of persons who acted under them as unlawful. By analysing the example of Germany during periods of historical transformation (after the end of the Second World War and the reunification of Germany), it can be inferred that the reasoning of court decisions was heavily influenced by the work of scholars of non-positivist paradigm and the arguments inherent in the concept of natural law, which were directly used in court decisions.The process of historical justice of Lithuania was analysed using the example of creation and application of a criminal law on genocide in courts. Lithuania has chosen to impose legal responsibility on such persons. Such a decision was implemented in the manner proposed by proponents of legal positivism: by adopting new criminal laws and granting them retroactive validity. The possibility of punishing those who contributed to the elimination of resistance to the Soviet occupiers was found to have been realised, despite difficult factual circumstances (a very long period of time since the commission of the acts under investigation) and less favourable provisions of international law on the issue (the narrow concept of genocide enshrined in the Convention of 9 December 1948 on the Prevention and Punishment of the Crime of Genocide). It should be noted that the punishment of persons who collaborated with Soviet occupiers was realized due to the active and cooperative position of the Lithuanian courts. [From the publication]

• Nusikaltimai žmoniškumui naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse / Justinas Žilinskas. Jurisprudencija. 2001, Nr. 23 (15), p. 162-173.
• Sunki byla Lietuvos teismų požiūriu: religinio pobūdžio bylų pavyzdžiu / Giedrė Lastauskienė. Teisė. 2017, t. 104, p. 75-89.
• Vasiliauskas vs. Lithuania : battle lost in the war to come? / Justinas Žilinskas. International Comparative Jurisprudence. 2016, Vol. 2, no. 2, p. 67-71.