Kiek tik saulė užmato: Kražių kolegijos studentų poetinė misija

LTKnygos sudarytojos Onos Dilytės-Čiurinskienės straipsnis „Kiek tik saulė užmato: Kražių kolegijos studentų poetinė misija“ skirtas didžiausiajai Kražių rankraščio daliai – poezijai. Pateikiamà įdomiausių, šioje knygoje skelbiamų, rankraščio poetinių ciklų analizė siūlo galimus jų perskaitymo būdus ir prieigas. Kaip būtiną prielaidą šiai sudėtingai barokinei poezijai tirti Dilytė-Čiurinskienė nurodo dvasinio ugdymo ir studijų proceso paralelę jėzuitų mokymo įstaigose. Ratio studiorum daug kalbama apie nuolatinių pratybų (exercitationes), visokeriopų, tiek studijinių, tiek dvasinių, svarbą; neatsitiktinai Kražių rankraščio pavadinime atsirado „meditacija“. Mokytojas turėjo rūpintis ne tik mokinių intelektiniais įgūdžiais, bet ir dvasiniu tobulėjimu, todėl, užduodant temą kompozicijai kurti, neabejotinai būdavo ir užduodama, ką įsivaizduoti ir ką apmąstyti. Pavyzdžiui, rašant apie šventuosius, kaip matyti iš jiems skirtų kūrinių, stengtasi kuo labiau įsigyventi į šventojo nueitą kelią, mąstyti apie būdus siekti šventumo. Į užduotą temą gilintasi rašant įvairių žanrų kūrinius. Ratio studiorum taip pat numato, kaip vykdomos retorinio rašymo pratybos klasėje, pavyzdžiui: tą pačią frazę reikia rašyti įvairiopai, daugeliu būdų; vieno žanro poetinį kūrinį perrašyti pakeičiant žanrą ir t. t. [Iš teksto, p. 12]Reikšminiai žodžiai: Poezija; Rankraščiai; Retorika; Kražių rankraštis; Jėzuitai; Poetry; Manuscripts; Kražiai manuscript; Jezuits.

ENThe article of the book’s chief editor Ona Dilytė-Čiurinskienė, titled “As Far As the Sun Can See: The Poetic Mission of the Kražiai College Students”, calls attention to how heterogeneous the manuscript’s poetry is and how it reflects both the shared aspects of the college graduates’ creations and their idiosyncrasies, their individual talents. The thematic scope of the rhetorical speeches and poetic cycles also includes the local, vernacular material. The cycles of poetry and emblems, in particular, highlight the efforts to create unified compositions, by assembling the individual works of the students into larger wholes, according to cogent methodical planning. All the generic cycles were bound together into a single manuscript, which was structurally tied to the liturgical calendar and reminiscent in scope and conception of Imago primi saeculi (1640), an oeuvre almost a thousand pages long published in Antwerp on the occasion of the centenary of the Society of Jesus. [Extract, p. 395]