LTKražių rankraščio sąsajos su platesne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos tradicija įkontekstinamos Nedzinskaitės straipsnyje. Tipinio jėzuitų kolegijos modelio laikytasi Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijose, čia poetikos ir retorikos kursai dėstyti pagal įprastą metodiką, aptartą kanoniniame jėzuitų studijų plane Ratio studiorum. Tačiau, kaip pabrėžia Nedzinskaitė, retorika LDK kolegijose nebuvo sustabarėjusi ir nekintanti disciplina, stengtasi suderinti klasikinį retorikos dėstymo modelį ir naujas Baroko epochos literatūros tendencijas. Kiekviena atskira kolegija buvo ir kultūrinį bei intelektualinį gyvenimą veikianti institucija, tokia iškart tapo ir 1616 m. įkurta Kražių kolegija, apie kurios kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo galime sužinoti iš kelių šaltinių. Nedzinskaitė supažindina su kolegijoje dėstyto retorikos kurso ypatumais, pabrėžia, kad aptariamas rankraštis yra tarsi trečioji, paskutinė ir retorikos mokymąsi užbaigiančioji grandis (praktika, arba savarankiška kūryba). Tyrėja pateikia ir dalinę trūkstamų, neišlikusių 1694/1695 m. retorikos kurso sudedamųjų dalių (teorijos ir erudicijos) rekonstrukciją, paremtą panašaus pobūdžio to meto dėstytojų ir studentų užrašais. Straipsnis padės aiškiau įsivaizduoti viso studentų kūrybos rinkinio užmojį ir įvairovę: čia rasime rankraščio struktūros išdėstymą ir pirmą kartą taip išsamiai pateikiamą rankraščio poezijos kūrinių lentelę su duomenimis apie kūrinių eilėdarą ir apimtis. Lentelėje susisteminti detalūs duomenys ir jų aptarimas parodo, kad Kražių rankraštyje atsispindi pagrindinės XVII a. pab. poetikos ir retorikos mokslų tendencijos, Baroko epochai būdingų literatūros žanrų gausa, taip pat studentų išmonė ir literatūriniai gabumai. [Iš teksto, p. 11-12]Reikšminiai žodžiai: Poezija; Rankraščiai; Retorika; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Kražių rankraštis; Jėzuitai; Jėzuitų kolegijos; 17 amžius; Poetry; Manuscripts; Kražiai manuscript; Jezuits; Colleges of Jesuits; 17th Century.
ENNedzinskaitė’s article provides a detailed table of all of the manuscript’s poetic texts, together with the data about their prosody and length. It brings to light how the Kražiai manuscript reflects all the trends of the poetics and rhetoric of the end of the seventeenth century, the abundance of the Baroque literary genres as well as the students’ ingenuity and literary skills. As Nedzinskaitė points out, the Kražiai manuscript is a true product of Jesuit education and the Baroque era, evincing and sometimes exceeding the latest European cultural currents. [Extract, p. 395]