Brief glimpses of beauty. Thinking about the history of Lithuanian photography

LTLietuvos fotografija yra viena geriausiai aprašytų, tačiau nė vienoje išsamioje pasaulio fotografijos istorijos studijoje nėra autorių ar fotografų iš Lietuvos. Kodėl vis dar susiduriame su „nežinomos Lietuvos fotografijos“ situacija? Šis fundamentalus klausimas skatina kelti tolesnius: ar galime bent įsivaizduoti kitokią Lietuvos fotografijos istoriją? Straipsnyje siūloma iš naujo įsivaizduoti Lietuvos fotografijos naratyvą. Pirmiausia, imamasi Lietuvos fotografijos nacionalinio išskirtinumo problemos, remiantis Greimo konceptualizuota sąvokų „čia“ ir „ten“ opozicija, aiškinamasi, kas iš tikrųjų laikoma Lietuvos fotografija. Straipsnyje propaguojamas istoriografinio diskurso pratęsimas ir įtraukumas peržengtų netgi už Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ribas, atsiveriant kitoms fotografijos tradicijoms: vokiečių, rusų, lenkų, žydų ar amerikiečių. Antra, straipsnio autorius ragina pradėti „fotografijos išmokyklinimo“ procesą, sustiprinant įkvepiantį Lietuvos fotografijos heterogeniškumą ir priešinantis sovietmečiu sukurtam vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos mitui. Trečia, siūloma ieškoti sąsajų su pačios medijos takia tapatybe, kurią išnaudojo neapibrėžta FLUXUS grupė, susibūrusi aplink emigrantus iš Lietuvos Jurgį Mačiūną ir Joną Meką. Galiausiai, kas paprastai, regis, lieka nepastebėta Lietuvos fotografiją supančiame diskurse, tai jos poetinė išraiškos kalba. Galbūt tai ir nėra didingi istorinės reikšmės momentai, bet, kaip pastebi Jonas Mekas, tie „trumpi grožio blyksniai“ apibūdina mūsų gyvenimus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fotografija; Menas; Fotografijos istorija; Dokumentinė fotografija; Balys Buračas; Janas Bulhakas (Jan Bułhak); Antanas Sutkus; Jonas Mekas; Fotografai; Photography; Art; Photography history; Documentary photography; Photographs.

ENThe article proposes a critical re-thinking of the multi-layered phenomenon of Lithuanian photography. From the beginning, in the 19th century Lithuanian photography cherished an exceptional status within a cultural landscape, being considered a vehicle of lofty, patriotic emotions. The article is reassessing the social and cultural role of Lithuanian photographers and is looking into a symptomatic lack of synchronicity with the medium’s grand narratives. The Lithuanian history of photography seems to be a consistent and exceptional narrative developed within a relatively small milieu of artists based in their homeland as well as Lithuanian émigrés. According to the author, indexical and documentary qualities of photography constitute the core of the phenomenon. The text is advocating inclusivity for non-Lithuanian authors, be it Polish Lithuanians, Russians, Jews, Germans, or Lithuanian Americans. Looking at photographs from the perspectives of literature (quoting Marcelijus Martinaitis and Tomas Venclova) and contemporary art (Jonas Mekas and Fluxus) may be also useful in reshaping and opening up the discourse of the discipline. [From the publication]