Performing togetherness: tourist-like photography from Abu Ghraib

LTŠis straipsnis nagrinėja gerai žinomas fotografijas, kurios buvo darytos Abu Graibo kalėjime ir paviešintos 2004 metais. Jame specifiškai tiriama kaip fotografinės kameros funkcionavo JAV ginkluotųjų pajėgų (372 karo policijos kuopos) atstovų kuriamame bendrumo spektaklyje, vykdant žeminančius kalinių kankinimus. Šias performatyvias praktikas dokumentuojančias fotografijas galima suvokti kaip iš esmės turistinio pobūdžio. Vienas iš pastebimų pobūdžio aspektų – kuris kartu yra ir vizualiai paveikus šio atvaizdų archyvo elementas – yra tai, jog fotografavę kariai patys neretai yra kadre. Jų prieš kameras atliekami gestai indeksiškai papildo ir autentifikuoja atvaizdus. Buvimas kadre ir žeminančių aktų fotografavimas buvo ne tik bandymas struktūruoti ir stiprinti galios santykius kalėjime, bet ir mėginimas konstruoti „smagiai laiką leidžiančios“ grupės paveikslą. Abu Graibe fotografija taip pat buvo praktikuojama ir kaip tam tikras „prasmės kūrimo“ (angl. sense-making) mechanizmas, įgalinęs simbolišką distanciją tarp gerai neparengtų rezervistų ir vykstančių įvykių. Ji tarsi siūlė alternatyvą kalėjimo realybei: perpildytoms celėms, aprūpinimo įranga ir priemonėmis nepakankamumui bei aiškios hierarchinės struktūros ir lyderystės trūkumui. Abu Graibo žiaurumų žaizdos, kaip ir juos dokumentuojančios nuotraukos, išlieka aktualios ir šiandien, vis išnirdamos naujuose socialiniuose bei politiniuose kontekstuose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Abu Ghraib (kalėjimas); Nuotraukos (kankinimai); Performatyvumas; Kankinimai; Kalėjimai; Prasmės kūrimas; Photography (tortures); Performativity; Abuse; Prisons; Sense-making.

ENThe article explores the infamous photographs from the Abu Ghraib prison that circulated and were made public in 2004. It specifically looks at how the sense of togetherness was enacted by the U.S. military personnel stationed in the site, and the way cameras were instrumental in this process. It argues that the resultant photographs can be seen as tourist-like in several respects. A notable aspect of the photographic images is that the soldiers who took them repeatedly appear in the frame themselves. Appearing in and photographing the abusive acts was not only a form of structuring and reinforcing power relations at the prison, but also an attempt to portray a fun-having personnel group. The visual signifiers – thumbs up, smiles, pointed fingers – authenticate the images, lending them some of the qualities of tourist photography. At Abu Ghraib, the soldiers’ photographic practice also partly served as a sense-making mechanism, allowing a symbolic distance between the camera-wielder and unforeseen emergent events. It promised a wishful alternative to the grim realities of the prison: an overcrowded and undersupplied facility with a lack of on-site leadership. The scars of resultant violence – and the notorious photographs that document it – remain relevant, and continue to resurface in recent social and political contexts. [From the publication]