Nukrypimai nuo įsipareigojimų pagal Europos žmogaus teisių konvenciją COVID-19 sukeltos pandemijos kontekste

LT2020 metai pažymėti precedento neturinčia COVID-19 sukelta pandemija, kuri davė pagrindą teisinei diskusijai dėl nukrypimų nuo įsipareigojimų pagal tarptautinius žmogaus teisių dokumentus. Ar esant pandemijai yra būtina nukrypti nuo įsipareigojimų pagal žmogaus teisių dokumentus? Vienareikšmio atsakymo nepateikia nei mokslininkai, nei valstybių taikoma praktika. 31 pasaulio valstybė padarė formalius pareiškimus dėl nukrypimų nuo tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų pagal bent vieną iš trijų dokumentų (Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Europos žmogaus teisių konvenciją ar Amerikos žmogaus teisių konvenciją), leidžiančių tokius nukrypimus. Dalis valstybių nepadarė formalių pareiškimų pagal tarptautinius dokumentus, tačiau įvedė nepaprastąją padėtį ar taikė kitą teisinį režimą (pavyzdžiui, epideminę situaciją, krizinę situaciją, karantiną ir kt.). Taigi, nors priemonių, kurių imasi valstybės, turinys yra iš esmės panašus, bet skiriasi pagrindai, pagal kuriuos tų priemonių buvo imtasi. Mokslininkų nuomonės taip pat išsiskyrė. Vieni teigia, kad dabartinė situacija yra arčiausiai „idealios nepaprastosios padėties“ ir netaikant nukrypimų nuo įsipareigojimų kyla rizika, kad išimtinės galios taps norma. Kiti prieštarauja tokiai pozicijai ir pažymi, kad kyla didelė rizika dėl piktnaudžiavimo tokio režimo suteiktomis galiomis, be to, praktinis tokių nukrypimų nuo įsipareigojimų poveikis gali būti gana ribotas, nes teisės ir laisvės, dėl kurių dažniausiai nukrypstama, gali būti ribojamos, siekiant apsaugoti sveikatą ir viešąją tvarką, ir neįvedus nepaprastosios padėties (pavyzdžiui, teisė į privataus gyvenimo ir šeimos gerbimą, susirinkimų ir asociacijų laisvė ir kt.).Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti EŽTK įtvirtintas sąlygas, leidžiančias valstybėms taikyti priemones, kuriomis nukrypstama nuo įsipareigojimų pagal EŽTK, bei apžvelgti valstybių praktiką, taikant šiuos nukrypimus COVID-19 sukeltos pandemijos kontekste. Pagrindinis dėmesys skiriamas EŽTK nuostatų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Komisijos jurisprudencijos analizei, taip pat nagrinėjamos ir kitų tarptautinių dokumentų nuostatos, kurios išryškina keliamų reikalavimų skirtumus. Be to, straipsnyje aptariama ir nukrypimams nuo įsipareigojimų taikoma tarptautinė kontrolė. Tarptautinės teisminės ir kvaziteisminės institucijos (pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas) dažniausiai veikia post factum ir jų galimybės kontroliuoti valstybių taikomus režimus, kuriais nukrypstama nuo įsipareigojimų, yra gana ribotos, tačiau matyti išaugęs neteisminių institucijų (pavyzdžiui, Europos Tarybos generalinio sekretoriaus) vaidmuo šioje srityje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: įsipareigojimai; Nepaprastoji padėtis; COVID-19; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms); Derogations; State of emergency; COVID 19; European Convention on Human Rights.

EN2020 has been marked with unprecedented COVID-19 pandemic situation which gave rise to a legal debate on the issues of derogation from international human rights instruments. Does the pandemic require derogation from human rights treaties? There is no explicit response to this question neither among the researchers, nor within the states’ practices. 31 states have derogated from their international human rights obligations (at least under one of the following documents: International Covenant on Civil and Political Rights, European Convention on Human Rights (hereinafter – ECHR) or American Convention on Human Rights) and formally notified international organizations. A number of states have declared a state of emergency, however, formally did not notified the international organizations, the others decided to declare different legal regimes (for instance, state of epidemic, state of crisis, quarantine, etc.). Therefore, although the content of the measures undertaken by the states is broadly similar, the frameworks within which those measures have been applied differ. Researchers are also divided, some claim that pandemic situation is the closest to the “ideal state of emergency” and failing to derogate would risk to normalize exceptional powers. Others disagree by claiming that emergency powers carry a grave risk of being abused, moreover, impact of derogation will be very limited, since the majority of rights, from which states are usually derogating, allows limitations for protection of health and public order even without any emergency (for instance, a right to private life, freedom of assembly, etc.).The purpose of this article is to analyze the conditions set out in the ECHR allowing states to derogate from the obligations under the ECHR, as well as review states’ practices in applying these derogations in the context of COVID-19 pandemic. The article focuses on the analysis of the provisions of the ECHR and the case law of the European Court of Human Rights (hereinafter – ECtHR) and the European Commission of Human Rights. It also examines the provisions of other international instruments, which highlight the differences between the conditions for derogations. Moreover, the article discusses the international supervision of derogation regimes. International judicial and quasi-judicial bodies (for instance, ECtHR) predominantly act post factum and their role in supervision of derogation regimes is quite limited, however, the role of non-judicial bodies (for instance, Secretary General of the Council of Europe) is emerging, since they are better suited to impact the ongoing situation. [From the publication]

• Impact of the state of emergency on social relations / Gediminas Bučiūnas, Rasa Dobržinskienė, Žaneta Navickienė. Visuomenės saugumas ir viešoji tvarka 2023, 34, p. 25-48.
• Žmogaus teisių reikalavimai ir pandemija / Dovilė Gailiūtė-Janušonė. Teisė ir COVID-19 pandemija / redaktoriai Lyra Jakulevičienė, Regina Valutytė, Dovilė Sagatienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2022. P. 99-122.