Tarpukario Vilniaus visuomeniniai pastatai: institucijų, funkcijų ir architektūros įvairovė

LTAneksuotame ir vaivadijos centro statusą įgijusiame Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Lenkijos miestų, 1919–1939 m. steigėsi vietos valdžios, bankų, mokslo ir mokymo, sveikatos apsaugos, socialinio draudimo, komunikacijos bei transporto ir kultūros institucijos. Funkcinių programų įvairovė lėmė, kad to laikotarpio architektūros pavidalai buvo labai įvairūs, susiklostė nevienalytės architektūros vaizdinys. Instituciniais sprendimais siekta apdairiai išsaugoti Vilniaus senamiestį, gaivinti jo paminklus, o nauji sumoderninto tradicionalizmo ir grynojo modernizmo pastatai išsyk anapus senojo miesto ribų (visų pirma Naujamiestyje) suteikė atsvarą carinio laikotarpio architektūriniam miesto vaizdiniui, brėžė naujas daugelio miesto teritorijų urbanistinės raidos ir architektūrinio peizažo gaires. Administracinei paskirčiai neretai buvo pritaikomi anksčiau statyti pastatai, o iškilę nauji architektūros kūriniai (ypač po 1935 m., kai valstybės ūkis ir ekonomika ėmė atsigauti ir į Vilnių plūstelėjo statybų banga) liudijo Antrosios Lenkijos Respublikos valdžios galių ir institucijų Vilniaus regione efektyvumą ir modernumą. Nemažai naujų visuomeninės architektūros projektų nespėta įgyvendinti, jie taip ir liko brėžiniuose. Vis dėlto šių pastatų architektūra liudija pakankamai dinamišką stilistinę raidą ir kryptingas konceptualias projektuotojų paieškas siekiant surasti pastatų dermę su urbanistine ir kultūrine Vilniaus aplinka.Reikšminiai žodžiai: Tarpukaris; Architektūra; Modernizmas; Varšuvos modernizmo mokykla (Warsaw school of modernism); Interwar period; Architecture; Modernism.

ENAfter the re-establishment of independence in 1918 in Poland the process of forming new administrative structures, eliminating the effects of the WWI and modernising the State’s cultural and economic life began, and was followed by the intense construction of building. Vilnius was annexed and acquired the voivodship centre status. In 1919-1939, in many other Polish cities, new institutions of local government, banking, science and education, health, social insurance, communication, transport and culture were established. The variety of functional needs led to the wide variety of architectural forms of that period and the appearance of heterogeneous architecture. Institutional decisions aimed to prudently preserve the Old Town of Vilnius, to revitalise its monuments, and the new buildings of modernised traditionalism and pure modernism just outside the old city (especially in the New Town) counterbalanced the Tsarist architectural image of the city and formed new guidelines for urban development and architectural landscape in many urban areas. Previous buildings were often adapted and used for the new administrative purposes (e. g. a new wing was added to the 19th century courthouse on Gediminas avenue in 1929 etc.). The emergence of new buildings (especially after 1935, when the state economy started to recover after the crisis and a wave of construction flooded into Vilnius) testified to the efficiency and modernity of the powers and institutions of the Second Polish Republic in the Vilnius region (e. g. Postal Savings Bank, Polish Land Bank, Public Insurance Company etc.). Many new public architecture projects were not implemented and remained only as drawings (e. g. Trade school building complex, palaces of the State Forest Directorate and Labor market, Secondary school at Subačius st., etc).During the Interwar period, the architecture of Vilnius developed gradually, and its dynamism and abundance did not match capitals of the great voivodeships of Poland (Warsaw, Poznan, Krakow, Legnica, Włocławek, Gdynia). However, the harmony of the buildings with their surroundings / context, volumes and spaces, specific architectural solutions, elements and finishing materials determines the unique character of modernist architecture, which only appeared in Interwar Vilnius. [From the publication]

• Akmenynės bažnyčia: šaltinių ir ikonografijos tyrimai / Neringa Markauskaitė. LMA Vrublevskių bibliotekos darbai. 2022, 11, p. 76-87.
• Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Vilnius : Vilniaus dailės akad. l-kla, 2000. 179 p.
• Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse: 20 a. pirma pusė / Rasa Antanavičiūtė. Vilnius : Lapas, 2019. 438 p.
• (Ne)matomas Vilnius: tarpukario dailės ir architektūros pavidalai : parodos katalogas, Vytauto Kasiulio dailės muziejus, 2018 m. liepos 12 d. - rugsėjo 16 d. / sudarytojai. Vilnius : Vytauto Kasiulio dailės muziejus, 2018. 79 p.
• Nuo šiuolaikinio miesto iki sostinės: urbanistinio Vilniaus įvaizdžio kaita 1936-1939 m. ir 1939-1940 m / Jūratė Markevičiėnė. Sostinė kaip tapatumo simbolis : Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje / sudarytojos Alma Lapinskienė, Viktorija Šeina. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. P. 93-112.
• "Pohulianka": vakarinio Vilniaus priemiesčio pavadinimo kilmė ir ribų kaita 1790-1940 metais / Aelita Ambrulevičiūtė. Lietuvos istorijos studijos 2024, t. 53, p. 38-51.
• Prieškario Vilniaus urbanistinis modelis ir jo recepcija karo ir pokario metais (1932-1956 m.) : disertacija / Karolis Kučiauskas. Vilnius, 2016. 1 pdf (228 p.).
• Vilniaus fenomenas ar skaudulys: eksdiviziniai namai 1795-1940 m / Aelita Ambrulevičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė. Istorija 2023, Nr. 129, p. 5-34.
• Vilniaus plėtra ir gyvenamosios infrastruktūros raida 1875-1939 metais / Aelita Ambrulevičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė. Lietuvos istorijos metraštis 2023, 2023/1, p. 103-127.
• Vilnius 1919–1939 metais: naujo architektūrinio tapatumo kūrimas / Rasa Butvilaitė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2019, t. 94, p. 84-119.