Rainer Maria Rilke in der neuesten Musik litauischer Komponisten

• R. M. Rilke's paezija naujausioje lietuvių muzikoje
• Poetry of R. M. Rilke in the Latest Lithuanian Music

LTLietuvių kompozitorių kūryba XX a. pabaigoje dėl pasikeitusių geopolitinių sąlygų vėl atsiverė Vakarų Europos kultūrai ir jos filosofinėms problemoms. Ypač artima ir pirmąkart tokia aktuali Lietuvos menui pasirodė didžiojo vokiečių poeto-mąstytojo Rainerio Marijos Rilke's (1875-1926) kūryba, skvarbus jos žvilgsnis į reiškinius bei glaudžios sąsajos su kitais menais - skulptūra, architektūra, muzika, jos atvirumas laikui, filosofijai, transcendentiškumas ir likiminė individualizmo studija. R. M. Rilke nuskambejo lietuvių kompozitorių kūryboje originalo kalba (tai lėmė ir užsakymai iš Vokietijos), atskleisdamas giluminius menų ryšio klodus, istorinį tautų, likimo bendrumą XX a. išbandymų akivaizdoje. Keturi lietuvių kompozitoriai Algirdas Martinaitis (g. 1950), Eglė Sausanavičiūtė (g. 1963) ir Onutė Narbutaitė (g. 1956), Mindaugas Urbaitis (g. 1952) atskleide savo kuriniuose svarbias poeto mąstymo kryptis: faustiškąjį europinės kultūros dualizmą, individualizmo prieštaravimų prarająi (A. Martinaičio "Vigilija" pagal R. M. Rilke's Vigilien), Dievo ir gyvenimo troškulį, ieškant egzistencinės prasmės (E. Sausanavičiūtės kantata "Und das Lied bleibt shön" pagal R. M. Rilke's "Stundenbuch); istorijos procesų grėsmingumą, sulaužantį, nutraukiantį gyvenimo linijas, jų grožį perkeliant į viziją - meno kalbą "kitame laike", apeliuojant į kitą erdvę, praeities išgryninimą, į meno gyvybės begalybės prasmę (O. Narbutaitės "Epitafija" pagal R. M. Rilke's "Rose, oh reiner Widerspruch... ir Gesang" pagal "Die Weise von Liebe und Tod des Cornets Christoph Rilke"). Mirties temą, persmelkusią Rilke's laiko filosofiją, koncentruotai iškelia M. Urbaitis viename geriausių savo darbų Schlussstück pagal du vienas kitą komentuojančius eilėraščius "O, Herr..." iš "Das Stundenbuch&qu.Taip paliečiami svarbiausieji Rilke's klausimai: meno formų gyvybė, egzistencijos nutrūkstamumas, individo santykis su Dievu ir savimi pačiu, amžinas buvimas procese - savęs, kūrybos ieškojimų kelyje. Tai išliekantys esminiai atviri klausimai, į kuriuos kiekvienas iš kompozitorių gilinosi iš savo kūrybos pozicijų, suteikdami ir sau naujo universalumo sąsajų, ieškodami rilkiškosios prasmės muzikos išraiškos formose. Taip atsiranda su poezija susiję formos sprendimai. Tarp jų tapo reikšmingiausia dramaturgija: kūrinys kaip nedidelė vienaveiksmė drama su daugialypiais laiko klodais, su įžanga, "scena" ir Finalu, uždaru (A. Martinaitis) arba atviru (O. Narbutaitė, M. Urbaitis). Antroji pagal reikšmę yra melodinė intonacija - garso susiliejimas su žodžiu (A. Martinaitis), kartais "dovanojančiu" ir muzikines struktūras (E. Sausanavičiūtė), operavimas teksto medžiaga sonoristiškai arba ją transformuojant (E. Sausanavičiūtė, O. Narbutaitė). Daugelio lietuvių kompozitorių stilius išlieka vis dėlto tradicinis, naudojant vokiškos Lied (A. Martinaitis), Sprechgesang ir Giesmės-Gesang (artimos baroko pasijų arijai) pakilaus stiliaus bruožus, tiksliau - jų atšvaitus, nuo kurių atitrūkstama savarankiškuose instrumentiniuose epizoduose (A. Martinaičio "Valpurgijų naktis", O. Narbutaitės "Karo gaisro" įžanga ir Finalas, M. Urbaičio "likiminiai smūgiai" formos skilime). Būtent šie epizodai atskleidžia šiuolaikinį, tarkim, "apokaliptinių nuojautų" kompozitorių požiūrį į Rilkę, naujai suaktualinant, atgaivinant jo mintis. Taip lietuvių muzikos posūkis į Rilke's poeziją XX a. pabaigoje yra ir jo sugrįžimas į Rytų Europos kultūros kontekstą, kita vertus, ir jos gelmių sugrąžinimas į jau tuomet didžiam poeto nusivylimui pasmerktą Vakarų dvasinę situaciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rainer Maria Rilke; Poetai, vokiečių; Muzika, lietuvių šiuolaikinė.

ENThe creative works of Lithuanian composers at the end of the 20th century, thanks to (he changed geopolitical conditions, are once again open to the culture of Western Europe and its philosophical problems. The creative work of the great German poet and thinker, Rainer Maria Rilke (1875-1926), his penetrating looks into phenomena, his resiliert connections with other arts: sculpture, architecture, and music, his openness to time, philosophy, transcendentalism, and his destined study of individualism has seemed especially close and for the first time also relevant to Lithuanian art. Rilke rang in the original language (Orders from Germany also determined this.) in the creative works of Lithuanian composers, revealing deep layers of ties with the arts and the historical similarity of the destiny of nations in the presence of the (rials of the 20th century. Four Lithuanian composers, Algirdas Martinaitis (*1950), Eglė Sausanavičiūtė (*1963) and Onutė Narbutaitė (*1956), as well as Mindaugas Urbaitis (*1952) revealed important directions of the poet's thinking in their creative works: the Faust-like dualism of European culture, the abyss of contradictions of individualism ("Vigilija" ["The Vigil"] of A. Martinaitis based on the "Vigilien", part I, of Rilke); the thirst for God and life in an existential search for meaning (the Cantata, "Und das Lied bleibt schön", of E.Sausanavičiūtė based on the "Das Stundenbuch" of Rilke); the threat of the processes of history, breaking, interrupting die line of life, transferring this to a vision, i.e. the language of art "in another time", appealing to another space, the purification of the past, into the meaning of the endlessness of the life of art (the "Epitafija" ["Epitaph"J of O.Narbulaitė based on "Rose, oh reiner Widerspruch..." of Rilke and "Gesang" based on "Die Weise von Liebe und Tod des Cornets Chr.M. Urbaitis in a concentrated manner raised the theme of death, which pierced the philosophy of Rilke's time, in one of his best works, "Schlussstück" based on two poems commenting on one another "O, Herr..." from the "Das Stundenbuch" and "Der Tod ist gross" from the "Buch der Bilder". The most important of Rilke's questions are also touched upon: the life of art forms, the ceasing of existence, the relationship of the individual with God and him/herself, and eternal existence in the process, i.e. on the path of searching for oneself and creativity. These are the remaining essential, open questions, to which each of the composers delved from the positions of their creations, also providing themselves connections to a new universality and seeking a Rilke-like meaning in the forms of musical expression. In this way arise solutions for a form connected with poetry. Among them dramaturgy has become the most significant: the creation as a small single-act drama with manifold layers of time, with a prelude, "scena", and a closed (A. Martinaitis) or open (0. Narbutaitė, M. Urbaitis) finale. The second according to significance are melodic intonation, i.e. the blending of sound with word (A.Martinaitis), also sometimes "giving" the musical structures (E.Sausanavičiūtė) and the sonorous operation of the text's material or transforming it (E.Sausanavičiūtė, O.Narbutaitė). The style in most of the Lithuanian composers remains nevertheless traditional, the sublime style features of the German Lied (A.Martinaitis), Sprechgesang and Giesmės-Gesang (close to a Baroque passion aria), are used or, more precisely, their reflection, from which they break away in independent instrumental episodes (the "Valpurgijų naktis" ["Valpurgis night"] of A.Martinaitis, the prelude and Finale of "Karo gaisras" ["The Fire of War"] of O.Narbutaitė, and the spli.Precisely these episodes reveal the, let us say, modern view of composers with an "apocalyptic feeling" to Rilke, making him relevant again, reviving his ideas, connecting his longing and disappointment to a field full of surrounding phenomena of another longing, i.e. the endlessness and attraction of music. Thus the turning of the music of Lithuanians to the poetry of Rilke at the end of the 20th century became his creative return in the context of the culture of Eastern Europe as well as, on the other hand, the return of his depths to the Western spiritual situation already at that time condemned to the deep disappointment of the poet. This at the present time the intimacy of spaces have become self-understandable, entwined in music, which it is important to reveal, understand why its magnet is substantially Rilke. [From the publication]