Kūrybinė klasė ir industrijos kritinės teorijos požiūriu

LTKritinė teorija, pirmiausia jos atstovai Walteris Benjaminas, Jürgenas Habermasas, Theodoras Adorno, Herbetas Marcuse, nuosekliai plėtojo meno ir rinkos analizę ir tuo paskatino ne tik kritinės teorijos sklaidą, bet ir kultūros studijų radimąsi. Kritinės teorijos požiūris į populiariąją kultūrą dažniausiai buvo ciniškai ironiškas, radikaliai neigiamas ar net apokaliptinis. Dėl to šie autoriai sulaukė daug kritikos. Umberto Eco juos kritikuoja už „apokaliptiškumą“, Dickas Hebdige’as – už rezistencinio andergraundo ir subkultūrų ignoravimą, Peteris Sloterdijkas – už negebėjimą suvokti „lengvumą“ ir kūrybingai mąstyti apie populiariąją įvairovę. Kita vertus, plačiąja prasme kritinei teorijai priskirimas ir Hebdige’as, ir prancūzų kritinės kairiosios filosofijos atstovai Michaelis Foucault, Jacques’as Derrida, Jacques’as Ranciere’as ir kiti autoriai, rodantys kultūros manipuliatyvumą, sąsajas su kapitalo ir nuomonių gamybos mašinomis, jautrumo ir patirties eksperimentavimu, valdymu ir inžinerija. Priešingai, kultūros politikai ir administratoriai, nusiteikę pozityviems darbams, dažniausiai siekia pasitraukti iš aktyvios kritinės politikos lauko į siaurą administravimo sritį, išvengdami strateginio valdymo atsakomybės ir nuolatinių debatų. Panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje, kur, Skaidros Trilupaitytės žvilgsniu, kritinės diskusijos kultūros politikos klausimais stoka yra su kaupu kompensuojama administraciniu darbu įgyvendinant projektus ir atsiliepiant į kvietimus. [Iš straipsnio, p. 25-26]Reikšminiai žodžiai: Kultūros ir kūrybinės industrijos; Priešybės; Nomenklatūra; Meritokratija; Kultūros komunikacija; Cultural and creative industries; Opposites; Nomenclature; Meritocracy; Cultural communication.