Lietuvos Europos politika: prioritetai ir jų (ne)įgyvendinimas

LTNetrukus po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (ES) tapo vienu iš kelių svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų (kartu su naryste NATO ir gerais kaimynystės santykiais). Šis tikslas, kaip ir narystė NATO, realizuotas maždaug per dešimtmetį, ir tai galima laikyti vienu svarbiausių (po nepriklausomybės atkūrimo) Lietuvos politinio elito pasiekimų ne tik užsienio, bet ir vidaus politikoje, turinčiu prisidėti prie šalies valstybingumo įtvirtinimo. Šiuo metu jau galima vertinti ir pirmąjį Lietuvos narystės šiose organizacijose dešimtmetį: kokių tikslų ir kokiomis priemonėmis siekė Lietuva, dalyvaudama ES (šis tekstas apsiriboja narystės ES įvertinimu), kaip išnaudojo narystės ES teikiamas galimybes, kas lėmė praktinį iškeltų Europos politikos prioritetų įgyvendinimą. Toliau pirmiausia aptariami Lietuvos Europos politikos prioritetai, įstojus į ES, pateikiamas jų galimų šaltinių ir šių prioritetų įgyvendinimo pažangos pirmuoju narystės ES dešimtmečiu įvertinimas, analizuojamas Lietuvos ekonominių ryšių ir tarpusavio priklausomybės su išorės veikėjais pobūdis, įskaitant Lietuvos poziciją dėl ES reagavimo į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, galiausiai aptariama Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai, šalies politiniam elitui tapusio nauju mobilizacijos projektu, patirtis. Šis tekstas nepretenduoja į išsamų tyrimą: jame apsiribojama kitų tyrimų, kuriuose dalyvavo autorius, įžvalgų bei paties autoriaus pastabų apibendrinimu. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Užsienio politika; Narystė Europos Sąjungoje; Europos politika; Politikos efektyvumas; Foreign politics; Membership of the European Union; European policy; Policy effectiveness.