Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė: retorinė mirtis ir praktinis gyvenimas

LTLietuvos ir Lenkijos santykiuose būta visko: nuo daugiau nei dviejų šimtmečių bendroje Abiejų Tautų Respublikoje ir kartu sukurtos pirmosios Europoje rašytinės Konstitucijos iki Vilniaus krašto okupacijos, nuo neatskiriamai lietuviškai lenkiškos–lenkiškai lietuviškos Adomo Mickevičiaus ir Czesławo Miłoszo tapatybės iki valstybinę vėliavą iškelti atsisakančios nepriklausomos Lietuvos viceministrės, nuo bendrų diplomatinių laimėjimų Tbilisyje ir Kijeve iki iš Lietuvos dienraščių į Lenkijos žiniasklaidos antraštes eksportuoto „lenkams neparsiduosime“. Išties „Lietuvos santykiai su jokia kita valstybe nepatyrė tokios prieštaringos raidos kaip santykiai su Lenkija“3 : ne vien per ilgus istorijos šimtmečius, bet ir per pastaruosius 25-erius metus abi šalys spėjo ne kartą kardinaliai pakeisti „politinius jausmus“ viena kitai. Labai šilti „Solidarumo“ ir Sąjūdžio epochos Lietuvos ir Lenkijos santykiai ėmė palaipsniui blogėti 1991 m. pab., vos tik abiems šalims išsivadavus iš po geležinės uždangos. Prireikė visai nedaug laiko, kad 1992–1993 m. jie jau būtų kai kurių analitikų vertinami kaip beveik atvirai konfrontaciniai4 . Bet ir naujo atšilimo ilgai laukti neteko: prasidėjęs 1994-aisiais, kulminaciją jis pasiekė 1997 m., kai oficialiai įtvirtinta Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė, sėkmingai plėtota iki abiem šalims įstojant į ES ir NATO bei dar keletą metų po to. [Iš straipsnio, p. 127-128]Reikšminiai žodžiai: Strateginė partnerystė; Užsienio politika; Bendradarbiavimas; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Strategic partnership; Foreign politics; Cooperation.