Tautodailės atgimimas Žemaitijoje XX a. pirmojoje pusėje

LTŽemaitijos regionas išsiskiria savita etnine tapatybe ir gyvybinga žemaičių tarme. Ne vienas šio krašto kultūros gerbėjas vadino ją šventa ir paslaptinga žeme. Žemaičiai ilgiausiai išlaikė pagonybę ir išsaugojo senovinius papročius, jų tradicinę gyvenimo sanklodą mažiau paveikė modernaus gyvenimo permainos. Išsiskiria Žemaitijos tradicinė architektūra, palyginti su kitais Lietuvos regionais. Traukia akį tarp medžių boluojantys masyvūs šiaudiniai trobų stogai, archajiški numai su atvirais ugniakurais viduje. Taip ir įsivaizduoji kiemuose besisukiojančias plačiais dryžuotais sijonais ir skepetomis pasipuošusias žemaites. Jų šventiniai drabužiai ryškūs, vyraujančių sodrių raudonos ir baltos spalvų. Austi seniau mokėjo kiekviena žemaitė, išmokusi šio amato vaikystėje iš savo mamos ar močiutės. Žemaičiai buvo nagingi amatininkai, žiedę puodus, skaptavę medinius dievukus ir statę kryžius bei koplytėles. Neatsitiktinai Žemaitija vadinama kryžių ir koplytėlių žeme. Čia buvo galima išvysti tik šiam regionui būdingų ant žemės ar akmenų statomų ir prie medžio kamienų tvirtinamų koplytėlių, o kryžiai, koplytstulpiai ir stogastulpiai su šventųjų figūrėlėmis buvo taip tankiai sustatyti, kad, anot žemaičio etnologo ir istoriko Liudviko Adomo Jucevičiaus, XIX a. dažnai vieną nuo kito skyrė vos keliasdešimt žingsnių1. [Iš straipsnio, p. 31]Reikšminiai žodžiai: Tautodailė; Liaudies menas; Kryžiai; Koplytėlės; Audimas; Puodininkystė; Išsaugojimas; Istorija; Tradicinė kultūra; Tautinis paveldas; Žemaitija (Samogitia); Folk art; Crosses; Chapels; Weaving; Pottery; Conservation; History; Traditional culture; National heritage; Samogitia; Lithuania.