Mąstymo etika: sąvoka ir uždavinys europai

LT1993 m. rugsėjo 5 d., savo vizito Lietuvoje metu kalbėdamas inteligentijai Vilniaus universitete, popiežius Jonas Paulius II pavartojo iki tol pasaulyje dar neskambėjusią sąvoką: „mąstymo etika“. Galima tik apgailestauti, kad ši sąvoka taip ir nesulaukė išsamesnės filosofų analizės, nors, mūsų manymu, ji atliepia pačias aktualiausias šių dienų problemas europiniu ir pasauliniu mastu. K. O. Apelis yra vartojęs aksiologinio racionalumo sąvoką, turėdamas omenyje dialogo principą – žmogaus pajėgumą pranokti savąjį ego, kalbantis su kitaip mąstančiu žmogumi. Išplėtota kartu su J. Habermasu, Apelio „diskurso etika“ taip pat pretenduoja būti pasitelkiama sprendžiant aštriausias pasaulio problemas visose gyvenimo plotmėse (politinėje, ekonominėje, socialinėje, ekologinėje ir t. t.), nes, pasak šių autorių, visos jos kyla iš skirtingas vertybes išpažįstančių individų ar jų grupių nemokėjimo susikalbėti. Pabrėždamas fundamentalią dialogo svarbą, šį žmogaus pajėgumą transcenduoti save patį, popiežius Jonas Paulius II ragina nepamiršti ir tam tikro transcenduojančio judesio link pačios tikrovės, atveriant kiek įmanoma gilesnę jos dimensiją. Šį vertikalaus pobūdžio, į tikrovės gelmę besismelkiantį mąstymą Jonas Paulius II traktuoja kaip iš esmės susijusį su etika, nes, remiantis viena iš klasikinių metafizinių tradicijų (scholastine transcendentalijų doktrina), tikrovės būtis sutampa ne tik su tiesos, bet ir su gėrio principu: „Jei norime, kad mąstymas atneštų brandžiausių vaisių, ypač tada, kai ieškom metafizinių tiesų, būtina puoselėti mąstymo etiką, kuri ieško ne vien loginio tikslumo, bet proto veiklai sukuria dvasinį klimatą, pasižymintį nuolankumu, nuoširdumu, drąsa, garbingumu, pasitikėjimu, atidumu kitiems, atvirumu Paslapčiai. [Iš straipsnio, p. 226-227]Reikšminiai žodžiai: Mąstymo etika; Mąstymas; Ethics of thinking; Thinking.