Globaliosios modernybės diskursas: sacrum versus profanum
LTPasak Algirdo Greimo, religija yra viena iš pagrindinių kultūros formų, iškylanti kaip „žmogaus kvietimas į transcendenciją“. Religinio mąstymo ir išgyvenimo intensyvumą atskleidžiančiuose simboliuose, įvaizdžiuose ar metaforose reprezentuojama autentiška, susitikimo su dieviškumu patirties išraiška. Sacrum (liet. šventybė) yra pamatinė sąvoka, įvardijanti pirmapradį religinį giliausios būties išgyvenimą. Beje, Vladimiras Toporovas pabrėžia, kad visos kitos kultūros, išskyrus slavų ir baltiškąją, savo sakraliniuose žodynuose skiria teigiamą, dievišką „šventumo“ aspektą nuo neigiamo jo aspekto, kylančio iš draudimo su tuo, kas šventa, megzti kontaktą. Tirdamas baltiškąją pasaulio šventumo sampratą, pirminę žodžio „šventas“ ir išvestinių žodžių prasmę jis sieja su seniausių laikų indoeuropietiškos šaknies žodžiu kuen-to, reiškiančiu tai, kas „plečiasi“, „auga“, „pritvinksta“, „stiprėja“, pabrėždamas, kad šios reikšmės neišnyksta baltų švent- /-swent-; žodžiuose, ilgaamžėje kalbos ir religijų kaitoje niekada iš tikrųjų nepraradusių pirmapradiškumo ir savo semantinio lauko. Jo manymu, tik baltų ir slavų kalbose švent-/swent- išlaikė nuorodą į šventus, šventybiškus objektus, nes kitų kultūrų kalbinėje patirtyje minėti senosios indoeuropiečių prokalbės žodžio vediniai neišlaikė nuorodos į šventybiškumą; taigi tik slavų ir baltų kalbose šis žodis institucionalizavosi. Kitaip tariant, nei slavų, nei baltų kalbose išvestiniai, „šventumą“ nurodantys žodžiai neturi dviprasmybių, kaip Homo sacer kultūroje, kur tas pats šventumą nurodantis žodis skyla į dvi reikšmes – vieną teigiamą, kitą neigiamą. [Iš straipsnio, p. 210-211]Reikšminiai žodžiai: Globali modernybė; Mąstymas; Orfėjiška permaina; Global modernity; Thinking; Orpheic change.
