Meno ir visuomenės mentaliteto pokyčių sąveikos

LTJau XVIII amžiaus pabaigoje filosofai ir filosofiškai mąstantys menininkai pradėjo manyti, kad grožis ir menas pajėgs pakeisti pasaulį. Paprastai šios idėjos autorystė priskiriama pokantiškajai vokiečių mąstytojų kartai, ypač vadinamiesiems Jėnos romantikams. Chronologiškai anksčiau už juos estetinės veiklos, kaip meno kūrybos, atkartojančios visatoje glūdinčią simetriją bei harmoniją, ir savo sielos galių suderinimo jas atliepiant vertę pabrėžė Shaftesbury, bet platesnį atgarsį ši mąstysena įgijo dar gerokai vėliau – Arthuro Schopenhauerio ir Richardo Wagnerio laikais. Pačių menininkų pasaulėžiūrai didžiausią įtaką darė Friedricho Nietzsche’s meno kūrybos sureikšminimas, ją priešpriešinant visoms kitoms „žmogiškoms, pernelyg žmogiškoms“ veiklos rūšims. Įdomu tai, kad, nepaisant radikalios XX a. gyvenimo, žinoma, ir paties meno, kaitos, žymūs filosofai buvo linkę įžvelgti išskirtines gelbstinčias meno galias. Martinas Heideggeris rašė: „Didysis menas ir meno kūriniai savo istoriniu atsiradimu ir būtimi yra didieji todėl, kad jie žmogaus istorijoje atlieka lemiamą užduotį: kūriniams būdingu būdu jie aiškiai parodo, kas yra esiniai kaip visuma, išsaugodami kūrinyje tokį akivaizdumą. Menas ir jo kūriniai žmogui yra reikalingi kaip kelias ir viešnagė, kuriuose jam atsiveria esinių kaip visumos (t. y. to, kas besąlygiška, absoliutu) tiesa“. [Iš straipsnio, p. 179]Reikšminiai žodžiai: Menas; Mąstymas; Tinklaveikos kultūra; Art; Thinking; Networking culture.