Partizanų pogrindžio vadovybės apsauga 1944-1953 m.

LTPo Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 metais de facto panaikinta Lietuvos valstybė egzistavo de jure. Vašingtone, Romoje, Berne ir kitur visą okupacijos periodą veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės (beje, atstovybė Vašingtone saugoma nebuvo ir jos darbuotojai buvo nukentėję nuo užpuolikų). Po antrosios sovietų okupacijos 1944 metais ir prasidėjusio partizaninio karo, partizanų vadovybė, prisiėmusi ginkluotos kovos su okupantu atsakomybę, perėmė suvereno teisę, prisiėmė ir sprendimo už okupuotą tautą teisę, tai yra veikė kaip aukščiausia okupuotos šalies vadovybė. 1999 metais minint 50-ąsias Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau - LLKS) įkūrimo metines, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1949 m. vasario 16-osios LLKS deklaraciją pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu. Dar toliau nužengta minint 60-ąsias LLKS deklaracijos metines - 2009 metais LR Seimo deklaracija LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo paskelbtas taktiškai ėjusiu Lietuvos valstybės vadovo pareigas. Tiek reali istorinė situacija, tiek ir minėtieji Seimo nutarimai reiškia, kad okupacijos sąlygomis Lietuvos partizanai buvo aukščiausioji Lietuvos vadovybė, todėl reikėtų aptarti ir partizanų vadovybės apsaugą. Nepaisant to, kad partizanų kovos susilaukė nemenko susidomėjimo, dar labiau atgijusio po Krymo aneksijos 2014 metais ir karo Ukrainoje, partizanų aukščiausios vadovybės apsauga nebuvo atskirai nagrinėta. Partizaniniame kare saugumas vaidino didelį vaidmenį. Saugumas buvo priemonių visuma, o ne tik konkretus saugojimas. Pirmoji ir svarbiausia priemonė buvo viešumo vengimas, savo asmens ir veiklos konspiravimas, taip pat ir dalinio, partizanų būrio, jo slaptaviečių paslapties saugojimas. [Iš teksto, p. 117]Reikšminiai žodžiai: Partizanai; Pokaris; Pogrindis; Apsauga; Okupacija.