Vilniaus generalgubernatoriaus ir Kauno gubernatoriaus apsauga XVIII a. pabaigoje - XX a. pradžioje

LTAbiejų Tautų Respublika žlugo, kai 1795 m. spalio 24 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė šios dvinarės šalies trečiojo padalijimo aktą ir Jekaterina II paskelbė, kad Rusijai atitekusioje teritorijoje steigiamos Vilniaus ir Slanimo gubernijos. Vilniaus gubernijos valdytoju ji paskyrė generolą majorą Aleksandrą Tormasovą, o jo padėjėju - pulkininką Ivaną Fryzelj. Vis dėlto j Rusijos imperiją inkorporuotos teritorijos valdymo sistemą teko formuoti Pavelui I, kuris 1797 m. vasario 6 d. įsteigė Lietuvos guberniją. 1801 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos gubernija buvo padalyta į Lietuvos Vilniaus (apimančią Vilniaus, Ašmenos, Breslaujos, Kauno, Raseinių, Šiaulių, Telšių, Trakų, Upytės, Vilkmergės ir Užnerio apskritis) ir Lietuvos Gardino (apimančią Gardino, Bresto, Kobryno, Lydos, Naugarduko, Pružanų, Slanimo, Valkavisko apskritis) gubernijas. Abi gubernijos sudarė Vilniaus generalgubernatoriją. Nuo 1797 m. susiformavo pagrindinės šių gubernijų valdymo institucijos, o visa civilinė it katine valdžia priklausė gubernatoriui. Gubernatorius kontroliavo visą administraciją ir galėjo kreiptis tiesiai į imperatorių. Remiantis 1775 m. išleistais Gubernijų valdymo nuostatais, gubernatorius privalėjo griežtai ir tiksliai reikalauti iš pavaldinių, kad šie laikytųsi įstatymų. Gubernatoriui buvo iškelta svarbiausia politinė užduotis - užkirsti kelią neramumams ir visuomenės pasipriešinimui. XIX a. pradžioje Vilniuje, Gardine ir apskričių miestuose buvo dislokuoti dragūnų, grenadierių, husarų, jėgerių ir muškietininkų pulkai, kurie turėjo padėti gubernatoriui užtikrinti tvarką administruojamoje teritorijoje. [Iš teksto, p. 37]Reikšminiai žodžiai: Apsauga; Generalgubernatorius; Gubernatorius; Vilnius; Kaunas.