LTVisame pasaulyje žmonės gyvena bendruomenėse įvairiausiais būdais. Nevakarietiškos kultūros ir visuomenės gyvūnus laiko svarbia gyvenamojo pasaulio dalimi, jie dažnai turi sąmoningai veikiančio asmens statusą. Socialinė sfera dėl to išsiplečia, aprėpia ir dalį gamtos. Vakaruose ne per seniausiai taip pat imta suprasti, kad visuomenė ir kultūra - tai žmones ir gyvūnus suartinantys, o ne atskiriantys dalykai. Gyvūnai yra svarbi mūsų visuomenės dalis jau vien dėl to, kad jie - neatskiriama mūsų kultūros, simbolių sistemos dalis, jų pilna literatūroje, dailėje, kine, masinėje kultūroje ir kasdienėje kalboje. Be to, daugybė žmonių savo artimiausią gyvenamąją aplinką savanoriškai dalijasi su gyvūnais. XX a. 9-ajame deš. paplitusi bioįvairovės sąvoka apibūdina gyvojo pasaulio estetinius, etinius, teisinius, ekonominius ir politinius aspektus. [Iš straipsnio, p. 189]
ENThe diversity of races, religions, sexes, orientations and points of view has become an accepted norm of today's society. Teams of humans and artificially intelligent creations work together in many fields. But are we now determined to acknowledge biodiversity? Can societies now be called multicultural as well as multispecies? According to Bruno Latour, author of We Have Never Been Modern, all societies are multispecies communities, because they have always been made up of humans and non-humans - animals, plants and objects - and no clear boundary exists between society and nature, given the presence of hybrid creatures everywhere. Throughout the world, people live in various forms of mixed communities. What's more, animals are also an important segment of our society because they are an inseparable part of our system of culture and symbols, populating our literature, art, cinema, mass culture and everyday language. In addition, people willingly share their most intimate living space with animals. An argument for the possibility of a multispecies society would also be the expressed doubt in anthropological differences. Be that as it may, life in such a society still sometimes seems like a Utopian project. One of the reasons for this, as explained by the famous twentieth century zoologist Jakob von Uexküll of Estonia, is the absence of shared time and space common to all living creatures. Many different environments exist within the same physical space and, thus, species are forced to suspend their capacities in the creation of hybrid environments or expanding contact zones (Donna Haraway). [Extract, p. 215]