LTPagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą (1995), visi iki 16 metų amžiaus nepilnamečiai turi mokytis. Tačiau ne visi ir nesulaukę šio amžiaus vaikai ir paaugliai lanko mokyklas. Tai įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir žiniasklaidos priemonėse kelia diskusijų. Teikiami verčiantys susirūpinti bendrojo lavinimo mokyklos nelankančiųjų skaičiai - nuo tūkstančio iki kelių dešimčių tūkstančių. Pasipila kaltinimai įvairioms institucijoms - nuo atskirų mokytojų ir mokyklų iki pačių aukščiausių valdymo institucijų, kaltinama švietimo reforma, kaip griaunanti nusistovėjusią tvarką, prie kurios esame įpratinti per penkis dešimtmečius. Apie visa tai rašoma ir kalbama įvairių lygmenų pasitarimuose. Tačiau reikia suprasti, kad dabartinė švietimo reforma vykdoma visuomenės politinių permainų fone ir pati yra tų pokyčių dalis. Jei išorinė atributika ir formalieji visuomenės struktūriniai požymiai pakinta greičiau, tai žmonių sąmonės kaita, politinių pokyčių interiorizacija visuomenės sąmonėje užtrunka ilgesnį laiką. Dabartinė Lietuvos švietimo reforma išsiskiria iš kitų. Visos ankstesnės vykdavo esant daugiau ar mažiau stabiliems ūkiniams bei ekonominiams visuomenės santykiams. Dabar Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, grįžta į Vakarų Europos valstybių tarpą ir iš pagrindų keičia valstybės visuomeninę santvarką. Žmonėms grąžinama nuosavybė, jie tampa turto savininkais ir šeimininkais. Lietuvos visuomenė ryškiai skaidosi, iškyla nauji atskirų grupių poreikiai, kurie keičia požiūrį į asmenybę, jos išsilavinimą ir vietą visuomenės santykiuose. Nauja visuomenės sankloda keičia žmogaus padėtį: nuo kolektyvo nario, valdomo ir išlaikomo individo - į žmogų, užimantį subjekto, gebančio savarankiškai organizuoti savo veiklą ir prisiimti atsakomybę už jos rezultatus, poziciją. [Iš straipsnio, p. 11]Reikšminiai žodžiai: Mokyklos; Mokyklų nelankymas; Mokymosi motyvacija; Schools; Absenteeism; Learning motivation.