Kaimo idilė

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTKaimo tema labai populiari XX a. 6-ojo pabaigos - 8-ojo deš. Lietuvos tapyboje, grafikoje, fotografijoje. Kompozicijas su žmonių ir gyvulių figūromis laukų fone tapė Antanas Gudaitis, taip pat jo mokiniai, vadinamosios Jono Švažo kartos atstovai Silvestras Džiaukštas, Leonardas Tuleikis. Panoraminiai ganyklų, bendrų maudynių, kaimiečių poilsio ar miesto jaunimo atostogų kaime vaizdai paplitę ir grafikoje, fotografijoje. Taikias kaimo, piemenų ir žemdirbių gyvenimo scenas, XVII-XVIII a. dailėje vadinamas idilėmis, bukolėmis ar pastoralėmis (ten piemenys ir piemenaitės kartais ištvirkauja su nimfomis ir satyrais), sovietmečio norminėje estetikoje bandyta įsprausti j darbo ar poilsio tematikos rėmus. Šiandien atlydžio ir sąstingio kūriniuose galima jžvelgti savitą tų laikų kaimo ramybę, nors iš tiesų sovietmečiu kaime niekada nebuvo ramu. Pokariu valstiečius dieną lankydavo stribai, naktį - partizanai. 5-ojo deš. pabaigoje prasidėjusi žemės ūkio kolektyvizacija juos varė į kolūkius, o jų gyvulius - į kolūkių tvartus. Pasiturinčių ūkininkų dažniausiai laukė tremtis. Kai 1953 m. sovietų valdžia beveik visiškai numalšino partizanų pasipriešinimą, nebeliko vilties sulaukti geresnių laikų, pasaulis užsivėrė. Nuo 7-ojo deš. vidurio prasidėjo antroji kolektyvizacijos banga - viensodžių naikinimas. Iki tol tebegyvenę savo sodybose, kolūkiečiai buvo verčiami keltis į kolūkių gyvenvietes. Tvartus pakeitė pramoninės fermos. Didelė dalis kaimo gyventojų išvykoj miestus, rajonų centrus. Sodybos buvo naikinamos, kaimas ištuštėjo. Nykstančiame, būties sąstingio apimtame kaime žmonių ir gyvulių laukė panašus likimas - pasaulio skurdas ir beprasmybė. [Iš straipsnio, p. 68]Reikšminiai žodžiai: Dailininkai; Antanas Gudaitis; Jonas Švažas; Silvestras Džiaukštas; Leonardas Tuleikis; Painters; Antanas Gudaitis; Jonas Švažas; Silvestras Džiaukštas; Leonardas Tuleikis.

ENRural villages were a very popular subject in Lithuanian painting between the late 1950s and 1970s. Panoramic images of pastures, rural recreation or urban youth on holiday were also prevalent in photography and in the graphic arts. Soviet-era normative aesthetics attempted to force tranquil village scenes and the life of shepherds and farmers, referred to as idyllic, bucolic or pastoral painting in the seventeenth and eighteenth century, into a confining framework of reflection on labor or recreation. Today, it may appear that such works were full of their own unique kind of tranquility, but, in truth, Soviet-era villages were never very serene places. After the Soviet regime finished off the partisan resistance in 1953, the last hope of seeing better days died with that movement. The second wave of agricultural collectivization and the liquidation of any remaining single-family farms began in the 1960s. Farmers who had lived entire lives on their own land were forced to move to collective farm settlements. Simple barns were replaced by industrial farms and many rural inhabitants eventually moved to the cities. In the remaining dwindling and stagnating villages, people and animals faced a similar fate: universal poverty and a meaningless existence. [Extract, p. 167]