Lietuvos valstybė įveiktų ir laikinai neįveiktų grėsmių akivaizdoje (iki 1569-1588 m.)

LTKartu XVI a. viduryje jau visiškai aiškūs kito junginio, politinės bajorų tautos požymiai. Joje telkėsi Lietuvos valstybės bajorai nepriklausomai nuo jų kilmės ir gimtosios kalbos. Juos visų pirma jungė Lietuvos valstybė, kuri buvo jų savastis. Šios politinės bajorų tautos erdvėje greta tautinių lietuvių ir rusenu kalbų jau 1569 m. Liublino unijos išvakarėse buvo plačiai paplitusi ir sparčiai plėtė savo raiškos erdvę lenkų kalba. Greitai ji ėmė vyrauti ne tik viešajame gyvenime, bet ir didelės bajorijos dalies šeimų aplinkoje. Visuomeninio gyvenimo ir kultūros dalykai buvo perduodami lenkų kalba. Todėl turi pagrindą teiginiai, kad Lietuvos valstybės bajorija perėmė lenkų kalba, o kultūros erdvėje labai suartėjo su lenkais. Kitaip sakant, polonizavosi. Bet toks teiginys netinka kalbant apie Lietuvos bajorų tautos politinės pažiūras ir šių pažiūrų sąlygojamus veiksmus. Lietuviškai, rusėniškai, lenkiškai kalbantys Lietuvos bajorai laikė save lietuviais, jų valstybinė, o žinant valstybės reikšmę tautokūroje, ir tautinė savimonė buvo lietuviška. Jie vienu balsu teigė: "Mes, Lietuva". Jau XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje susidarant moderniai lietuvių tautai, kurioje nebuvo luominių pertvarų ir kurios pagrindas buvo valstietija ir išeiviai iš jos, joje visai kitomis, nei xvi a. visuomeninio gyvenimo sąlygomis netrūko žmonių iš atrodytų visiškai sulenkėjusios bajorijos. Tarp 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo akto šešiolikos signatarų keturi buvo bajorai. O ir valstybė buvo atkuriama, ne visai naujai kuriama. [Iš straipsnio, p. 218-219]Reikšminiai žodžiai: Grėsmės; Valstybingumas; Krikštas; Valstybės; Threats; Statehood; Christening; Countries.