Mirusi gamta

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTIr dailėje, ir zoologijoje gyvūnų studijos beveik visuomet susijusios su jų mirtimi. Sąvoka „mirusi gamta", prancūziškai nature morte, tradiciškai reiškianti tapybos žanrą natiurmortą, sujungia meninę ir gamtamokslinę prieigą. Gyvūnų sudaiktinimą ir mirtj apmąstančių šiuolaikinio meno kūrinių - natiurmortų platesne prasme - rinkinys šiek tiek primena kunstkamerą, nuo Renesanso laikų Europos didikų rūmuose paplitusį meno ir retenybių kabinetą, kur nebūta priešpriešos tarp gamtos ir kultūros istorijos. Gamtos radiniai, dailės kūriniai, dailiųjų amatų dirbiniai ir techniniai prietaisai, ten išdėlioti vitrinose be jokios aiškesnės tvarkos, tapo enciklopediniu pasaulio atspindžiu. Netikėčiausi paveikslų, monetų, herbariumų, jvairių instrumentų, kriauklių ir koralų, senovinių indų ir statulėlių, žūklės ir medžioklės trofėjų deriniai griovė reiškinių klasifikacijos ribas, ugdė asociatyvų mąstymą. Nuostabiausias šios hibridizacijos padarinys - XVIII a. paplitę automatai, dirbtiniai mechaniškai judantys žmonės, paukščiai, žuvys ar gyvatės, suvokiami kaip techniškai pagaminta nauja gyvų būtybių rūšis. [Iš straipsnio, p. 97]Reikšminiai žodžiai: Natiurmortas; Nature morte.

ENDepictions of animals in art and zoology are nearly always associated with their death. Nature morte, or "dead nature" in French, has traditionally meant the painting genre known as still life, combining art with the natural sciences. The objectification of animals and the collection of contemporary artwork reflecting on animal death - still life in the broader sense - is somewhat reminiscent of a kunstkamera, or art chamber, a room dedicated to the display of art and rare artifacts that was a popular feature in noble European residences since the Renaissance. The natural objects, artworks and technological marvels haphazardly arranged in kunstkamera display cases did not introduce any particular tension between natural and cultural history. Art and the natural sciences went their separate ways in modern times, finding their place in into separate museums. Few people in the nineteenth century were very concerned that raw material-hungry natural history museums were becoming their own form of animal cemeteries. Since ancient times, the science of zoology has been unimaginable without the killing of animals. Today, computerized visualization has begun to replace taxidermy and other zoological methods, but in the nineteenth century, museums displaying stuffed and mounted exhibits were a very important informational and educational tool. Such exhibits cannot be entirely isolated from art, since taxidermy also relies on sculptural techniques. The Zoological Museum in Lithuania, founded by Tadas Ivanauskas in Kaunas in 1919, features hunting trophies that resemble portraits of animal heads staring back at viewers, and an explanation of the evolution of species through diorama displays. [Extract, p. 111]