LTŠiuo tyrimu siekiama atskleisti ir ištirti konstitucinius ir tarpdalykinius aspektus, kurie objektyvizuotini Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje įvirtinto ir iki šiol (1993–2018 m.) Konstitucinio Teismo nagrinėjamose bylose išsamiai (ratio decidendi lygmeniu) netaikyto valstybinės reikšmės vidaus vandenų instituto sampratos požiūriu. Nesuvokus ir neištyrus minėtojo konstitucinio instituto konceptualiuoju požiūriu bei atsižvelgiant į praktinį įgyvendinamumą įstatymu ar (ir) Vyriausybės nutarimu, itin sunku, netgi vargu ar iš esmės įmanoma tinkamai metodiškai aiškinti Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, o ją taikant teismuose pagrįstai atsakyti klausimą, ar (ir kodėl) įstatymų leidėjas tikrai negalėtų visiškai atsisakyti ir valstybinės reikšmės miškų, ir analogiškos reikšmės parkų ar vidaus vandenų gana individualaus nustatymo (identifikavimo) modelio, tebūnie ne visuotinio, nebūtinai taikomo pagal atitinkamus įstatyme nustatytus ilgio, ploto ar kitus objektyviuosius kriterijus suponuojamoms dirbtinėms marioms ar ilgiausioms upėms, didžiausiems ir vidutiniams ežerams. Tokio klausimo atsakymo ir su juo susijusio aspekto vertinimo pagrindas – Konstitucijos, įskaitant jos 47 straipsnio 1 dalies nuostatas, vientisumas, nurodytas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje. [Iš straipsnio, p. 304]