LTPlečiantis miestams ir gamybai, gausėjant gyventojų, daugėjant verslų ir įvairių projektų, aplinkosauga vis dažniau tampa karštų diskusijų tema. Susikalbėti tampa itin sunku, kai į šią diskusiją įtraukiami privačios nuosavybės ir jos naudojimo ūkinėje veikloje klausimai. Tuos, kurie pradeda vykdyti ūkinę veiklą, bendruomenė kaltina neatsakingu požiūriu į gamtą, o valdžią – aplaidumu ir neveiksnumu saugant aplinką. Tie, kurie nori plėtoti ūkinę veiklą, piktinasi dėl pernelyg griežto valdžios teisinio reguliavimo, nesupratingos bendruomenės ir pan. Nepaisant to, taikiai ir konstruktyviai diskutuoti aplinkos apsaugos ir ūkinės veiklos plėtros klausimais tikrai įmanoma. Tai pirmiausia padeda daryti Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir ją aiškinanti konstitucinė jurisprudencija. Šis pagrindinis valstybės teisės aktas viską aiškiai surikiuoja ir užtikrina abiejų konstitucinių vertybių – asmens teisės į sveiką ir švarią aplinką bei asmens ūkinės veiklos laisvės – pusiausvyrą. Dėl to labai aktualu išanalizuoti minėtųjų konstitucinių vertybių teisinius pagrindus, įtvirtintus Konstitucijoje ir juos aiškinančioje konstitucinėje jurisprudencijoje. Toks yra pagrindinis šio straipsnio tikslas. Siekiant minėtojo tikslo, keliami šie uždaviniai: atskleisti asmens teisės į sveiką ir švarią aplinką ir asmens ūkinės veiklos laisvės sampratas, išanalizuoti šių konstitucinių vertybių pusiausvyros galimybes, pateikti abiejų konstitucinių teisių pusiausvyros užtikrinimo praktinių pavyzdžių. Straipsnio tyrimo objektas – teisės į sveiką ir švarią aplinką ir ūkinės veiklos laisvės konstitucinių pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir interpretuojamų konstitucinėje doktrinoje, ypatumai. [Iš straipsnio, p. 121-122]Reikšminiai žodžiai: Aplinkos apsauga; Ūkinė veikla; Racionalus gamtos išteklių naudojimas; Konstitucinė teise.