LTNet jeigu kompozitorius būtų nekūręs muzikos specialiai teatrui, jo visą kūrybą galėtume pavadinti muzikos teatru. Jo vizijų, sapnų pasaulis, virtęs šimtais kūrinių, yra tikrasis muzikos teatras. Bajorą, nuėjusį ypatingą kūrybinį kelią, sieja ypatingas santykis su teatru. Tai be galo reiklus, pedantiškas kompozitorius: savo muzikinei partitūrai jis pasiūlo ne vien režisūrinį sprendimą, bet ir žmogų, atitinkantį kūrinį ne tik balsu, bet ir, kaip sakoma, stotu. Su Bajoru dirbti ir lengva, ir sunku. Tokių menininkų pasąmonėje trokšta dažnas scenos praktikas, tačiau drauge ir vengia jų, kadangi tokį žmogų užkabinęs ant spektaklio meškerės, lengvai su juo neapsieisi. Savo profesijoje Bajoras rizikuoti nemėgsta. Tik itin gerai išanalizavęs, įprasminęs situaciją ir aplinkybes, jis imasi darbo, ypač skausmingai priima lengvabūdiškus svaičiojimus, tariamus planus, menininkams būdingas hipertrofuotas svajas. Pats būdamas kūrybai atsidėjęs žmogus, į savo kūrybinį darbą žiūri labai realiai. Planuojamo darbui laiko niekada nei trumpina, nei ilgina, tarytum intuityviai nujausdamas kūrybines peripetijas. Paties Bajoro muzikinė kūryba teatrui sulaukdavo vis daugiau dėmesio bei profesionalių vertinimų - teatro muzika pradėjo domėtis ne tik teatro kritikai, bet ir muzikologai. [Iš straipsnio, p. 317]Reikšminiai žodžiai: Feliksas Bajoras; Kompozitoriai; Muzikos teatras; Atsiminimai; Feliksas Bajoras; Composers; Musical theater; Memories.