Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje

LTStraipsnis skirtas įtakingo prancūzų meno filosofo ir meno istoriko G. Didi-Hubermano vaizdotyros teorijos ir praktikos analizei. Jame siekiama rekonstruoti vaizdo pamėkliškumo ir virtualumo sampratas, kurios yra kertiniai elementai, leidžiantys suprasti Hubermano argumentacijos pobūdį. Tyrime pagrindinis dėmesys sutelkiamas į keturis pagrindinius etapus. Pirma, analizuojama pamėklės / fantomo ir simuliakro paralelė Hubermano, Arūno Sverdiolo ir Gilles’io Deleuze’o teorijose. Antra, fantomo sąvoka aptariama Deleuze’o bei Hubermano psichoanalitinių prieigų kontekste, atskleidžiama antropologinė šios sąvokos dimensija Hubermano teorijoje. Trečia, virtualumo samprata išgryninama aptinkant sąlyčio taškus ir skirtumus Hubermano bei Deleuze’o meno filosofijoje. Atliekant tyrimą, remiamasi Henri Bergsono élan vital koncepcija bei Friedricho Nietzche’s plėtojama jėgų sąveikos idėja. Galiausiai vaizdo teorija rekonstruojama aptinkant skirtingas Hubermano bei Deleuze’o virtualumo sąvokos konotacijas meno kūrinių analizėje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vaizdas; G. Didi-Hubermanas; A. Warburgas; G. Deleuze’as; S. Freudas; Simuliakras; Ikonologija; Pamėklė; Virtualumas.