Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose

LTArchajiniame lietuvių folklore, kur žmogus dar gyvena atvirame, šiltais giminystės ryšiais alsuojančiame pasaulyje, daug dėmesio skiriama pirmapradiškumui, nuoširdžiam susiderinimui su gyvenamuoju pasauliu, laiko patikrintai patirčiai ir senolių išminčiai. Senosiose lietuviškose dainose itin puoselėjamos iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Žmogaus savastis čia pirmiausia formuojama intymiame šeimos kontekste, kuris visada buvo pilnas dainų ir pasakojimų, sujungiančių skirtingus gyvenamojo pasaulio ir laiko matmenis. Reikšmingi čia ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. Ypač svarbus kitoks laiko suvokimas: archajiškoje lietuvių tradicijoje pabrėžiama, kad bendruomenės vertybės slypi praeityje, o ne ateityje kaip šiuolaikiniame progreso varomame pasaulyje. Archajiškas žmogus, skirtingai nei šiuolaikinis, jaučia gyvenąs prasmingai ne todėl, kad įsigijo naujausią technologinį blizgutį, o todėl, kad yra įsišaknijęs savo gimtinėje, priklauso savo giminei, suvokia savo prigimtį. Simboliškai plėtojami mitiniai giminystės saitai, įprasmina žmogaus ryšius su gyvenamuoju pasauliu. Žmogus gyvena šių kokybiškai turiningų simbolinių ryšių tvarkoje, kuri sutelkia bendruomenę tam tikru būdu kurti ir įprasminti savo būtį kolektyviai. Lietuvių dainuojamojoje tautosakoje šie ryšiai išreiškia savitą laikyseną pasižyminčią ypatinga ekologine pusiausvyra ir gyvenamojo pasaulio darna. Tokia laikysena grindžia prasmingus kultūrinius pagrindus, kurie ir šiandien gali būti plėtojami kaip kokybiškai pilnavertė kultūrinė nuostata, gebanti įrodyti savo pranašumą, tvirtumą ir pagrįstumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių folkloras; Mitinė sąmonė; Giminystės ryšiai; Giminės archetipas; Archajiškos šeimos dainos.