Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis

LTStraipsnis parašytas pagal paskaitą „Kūnas – sielos namai“, skaitytą Tradiciniame tarptautiniame nepriklausomame savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XIX“ 2016 m. rugpjūčio 27 d. Dūburio saloje. Remiantis įvairių tradicijų duomenimis (tautosakos, mitologijos, etnografijos, religinių tekstų, literatūros ir kt.), paeiliui nagrinėjami vaizdiniai, kuriuose namas prilyginamas žmogaus kūnui ir atvirkščiai – žmogaus kūnas namui. Rama Kūmarasvamis yra taikliai pasakęs, jog namus galima suvokti „kaip mini šventovę ar net šventyklą – nes tikri namai yra šventa vieta“. Užtat šventykla irgi nuo senų senovės prilyginama žmogaus kūnui, ir žmogaus kūnas – šventyklai. Toliau tiek pastatas (namas, juolab šventykla), tiek žmogaus kūnas prilyginami visatai, pasauliui, žmogaus kūnas dargi – piliai, miestui ir, kaip neseniai turėjome progą įsitikinti2, kūnas, pastatas, pasaulis prilyginami drabužiui. Pakeliui išryškėja šių skirtingo lygmens žmogaus sielos „namų“ tarpusavio homologijos: jie daugeliu atveju atitinka ir netgi atstoja vienas kitą tradicinėse pažiūrose, tikėjimuose, papročiuose. Skirtingų tradicijų duomenys šiose homologijose papildo vieni kitus ir sklandžiai sugula į vientisą paveikslą, taip eilinį sykį išryškindami lyginamųjų tyrimų svarbą. Tik tokiame vientisame paveiksle, iškilusiame susumavus skirtingų tradicijų pavyzdžius, savo tikrąją vietą randa ir tikrąją reikšmę atskleidžia baltiškieji duomenys. Nelietuviškų asmenvardžių rašyba pateikta straipsnio gale. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kūnas; Namas; Šventykla; Pilis; Miestas; Mitinis pasaulėvaizdis; Lyginamoji mitologija.

• Etnologija / Ethnology
• Kalbotyra / Linguistics