LTApie menininkų tinklus, kaip apie sovietiniam režimui kritiškus veikėjus (agent), prasminga kalbėti nuo Chruščiovo laikais prasidėjusio atšilimo (1956 m.), kai pagausėjo mėginimų ištrūkti iš siaurų socialistinio realizmo rėmų, o režimas postalininiu laikotarpiu neatrodė toks nekritikuotinas kaip iki tol. Svarbūs du momentai. Pirma, menininko kūrybinė laikysena sovietinėje sistemoje rodo ne vien sistemos apibrėžtas tapatybes ir paskirtį (pvz., rašytojai - sielų inžinieriai, kinematografininkai - svarbiausios masinės propagandos atšakos atstovai), bet kartais įkūnija ir intelektualo gebėjimą įveikti "proto vergiją". Sovietinio intelektualo gebėjimą daryti įtaką totalitarinės visuomenės dinamikai padeda įžvelgti teoriniai apibendrinimai, kad tikrieji kūrėjai net ir visiškos kontrolės sąlygomis pajėgia reflektuoti juos supančią socialine, kultūrine, politine tikrovę ir rasti būdų skleisti daugiau alternatyvių vaizdinių, nei oficialiai nustatyta. Šias įžvalgas stiprina akivaizdūs postalininio laikotarpio pokyčiai: naujos meno formos, ankstesnio vaduko veiklos kritika, technologijų raida, per Vidurio Europą (ypač Lenkiją) pasiekdavęs Lietuvą transnacionalinis reformizmass . Visa tai formavo gana margą Lietuvos menininkų vaizdą sovietmečiu: pradedant ideologijos atstovais, rėmusiais 1946-aisiais LKP veikėjo K. Preikšo vadinamosios zdanovščinos nubrėžtą kryptį, baigiant suvaržymus patyrusiais kritiškais kūrėjais, kaip antai poetas S. Geda ar dailininkas A. Tarabilda. Antra, individualios kūrėjo pastangos ir raiška buvo glaudžiai susijusios su menininkams būdinga tam tikra ratelių ir bendraminčių kultūra, kuri įprasmindavo skirtingų kūrybinių krypčių ir kartų unikalumą, savitumą, nulemdavo kultūrinį tapatumą, antropologiškai per rateliui būdingas savybes nubrėždavo ribas tarp savo ir svetimo. [Iš straipsnio, p. 98-99]Reikšminiai žodžiai: Menininkų rateliai; Intelektualai; Sovietmetis; Rašytojai; Dailininkai; Kompozitoriai; Artists' circles; Intellectuals; Soviet era; Writers; Artists; Composers.