Raudų atspindžiai lietuvių poezijoje
LTBendrojo lavinimo mokykloje žemesniųjų klasių vaikai supažindinami su literatūros ištakomis - tautosaka. Kalbama apie jos rūšis ir žanrus, nagrinėjamos pasakos, sakmės, padavimai. Aukštesniosiose klasėse aptariamos lietuvių liaudies dainos, raudos. Apie pastarąsias vadovėliuose pateikta ypač mažai informacijos. Lietuvių literatūroje gausu raudų atspindžių, todėl prasminga atidesnė pažintis su mirties tekstais. Taigi rauda - tautosakos žanras, kuriuo išsakomos mintys ir jausmai netekus artimo asmens ar kokia kita skausminga proga, verkimas su žodžiais netekus artimo žmogaus, išsiskiriant su juo (dažniausiai jam mirus ar einant į žūtį). Pirmiausia raudos - laidotuvių ritualo dalis. Raudoti mirusiojo - iš seno žinomas paprotys, siekiantis gimininės santvarkos laikus. Pirmosios žinios apie laidotuvių raudas baltų teritorijoje siekia XIII a. Tačiau būta ir kitokių - ne tik laidotuvių raudų. Tradiciškai (pagal rusų folklorą) raudos skiriamos į apeigines ir neapeigines. Apeiginės raudos skirstomos į laidotuvių, vestuvių ir rekrutų raudas. Pastarosios nuo laidotuvių raudų niekuo nesiskiria. Neapeiginės - gaisro, badmečio, memorialinės raudos. Lietuvių tautosakininkai, nediskutuodami dėl apeiginės-neapeiginės raudos problemos, dažniau skirsto šį žanrą tik pagal apeigų rūšis - laidotuvių, vestuvių, rekrutų ir piemenų. [Iš straipsnio, p. 26]Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Poezija; Raudos; Tautosaka.
ENReflections of wail are abundant in Lithuanian literature, therefore, more careful knowledge of mortuary texts would be worth-while. The article describes the wail and discusses the reflections of wail in the poetry of M. Martinaitis. [From the publication]
