Plato's Cratylus and ancient etymology

LTStraipsnyje mėginama suteikti platesnį kontekstų Platono dialogo Kratilas mįslingajai etimologinei daliai (392b-427d). Pagrindiniai interpretavimo sunkumai sietini su tuo, kad itin neaiškus ten iškylančios etimologinės praktikos santykis su kitose dialogo dalyse formuluojama kalbos filosofija. Ar Platonas į savo pateiktąsias etimologijas žiūri rimtai, ar tai tėra kažin kokių pirminių tekstų (nūnai veikiausiai prarastų ir mums nežinomų) žaisminga parodija? Norint atsakyti į šį klausimą, per Platono pirmtakų etimologinės veiklos analizę bandoma adekvačiau aptarti antikinę etimologijos sampratą. Antikos etimologija nėra vienarūšė teorinė veikla, kuriai rūpi atkurti istorinę žodžio formą; „etimologijų" sričiai priklauso ir aliteracijos, anagramos, sinonimų bei dubletų vartojimas. Antikinei etimologijai rūpi nustatyti ne tiek diachroninį, kiek sinchroninį prasminės tapatybės ryšį tarp etimologizuojamojo žodžio ir po jo artimiausią lingvistinę aplinką išbarstytų to žodžio elementų, per kuriuos „tas pats pasirodo kito pavidalu" (Starobinski). Etimologijų paskirtis irgi pirmiausia „sinchroninė" - egzegetinė ar komunikacinė.Iš pirmo žvilgsnio Platono etimologinės procedūros nc kažin kiek tesiskiria nuo tų, kurias grožinėje lite ratūroje vartojo jo pirmtakai. Tačiau skirtumai išryškėja aiškinantis, kokiam tikslui tos etimologinės procedūros vartojamos. Platono pirmtakams, kaip ir Sokrato pašnekovui Kratilui, žodžių analizė rodėsi galinti suteikti žinių apie tikrovę. O Platonas kategoriškai tvirtina, kad žodžiai tegali atskleisti juos sukūrusių žmonių pasaulėvaizdį, o nc tikrąjį pasaulio vaizdą. Dialogo pabaigos dialektiniai argumentai skirti kalbos tyrinėjimų, kaip tikrovės pažinimo šaltinio, pretenzijoms sugriauti. Sokrato etimologinė praktika atitinka dialoge suformuluotus metodologinius reikalavimus: analizuojamieji žodžiai jam tėra kitados kalbą sukūrusių „įstatymų leidėjų" nuomonių šaltinis. O norint patikrinti, kiek tos nuomonės teisingos, reikia tikrovę ir tiesą apie tikrovę pažinti nc per kalbą, o tiesiogiai - tačiau tada ir kalbos tyrinėjimas tampa nebereikalingas. Platoną pirmiausia domina etimologijos filosofinės prielaidos - kaip tiesos apie tikrovę šaltinis etimologijos pasirodo esančios bergždžios. Šiomis savo išvadomis Platonas atsigręžė prieš visą graikų kultūrinę tradiciją, tačiau jo filosofinis protestas buvo bevaisis: jau Aristotelis sukuria teoriją, leidžiančią naudotis etimologijomis kaip galimu filosofinių įžvalgų šaltiniu. [Iš leidinio]