Vietos savivalda Lietuvos Respublikoje 1990-2000 m.
LTVienu iš svarbiausių faktorių, siekiant efektyvaus viešojo administravimo sistemos funkcionavimo, laikytina vietos savivaldos institucijų plėtra. Instituciniai funkciniai pokyčiai, vykę 1990-2000 m., leido savivaldos struktūroms labiau sutelkti dėmesį į efektyvias, demokratiškesnes viešojo administravimo formas, metodus ir procedūras, kurios iš esmės skiriasi nuo socialistinio valdymo, tokių kaip visiška centralizacija su hierarchine visų viešojo administravimo lygių institucijų kontrole. Tai reiškia visišką vietos savivaldos nesavarankiškumą, centralizacijos tapatinimą su koncentracija, t. y. įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios suliejimą aukščiausiose valstybės institucijose, kurios savo ruožtu buvo kontroliuojamos sprendimus priimančios valdančiosios komunistų partijos vadovų. Komunistų partijos kontrolė apėmė visus valstybės administravimo lygius ir sritis. Partija ir valstybės valdžia buvo tapatinamos. Komunistų partijos valia buvo aukščiau už įstatymus, o teisėtumo, įstatymo viršenybės principai viešajame administravime turėjo tik antraeilę reikšmę. Viešojo administravimo tarnautojų, ištikimybė valdančiajai partijai buvo lemiamas kriterijus, kylant karjeros laiptais. Turint omenyje teritorinį administravimą, jo ir centrinio valdymo ryšių nustatymą, tipinė socialistinė tvarka buvo sovietinio pobūdžio tarybų sistema. Ji viešajame administravime turėjo įgyvendinti partinių struktūrų principus, kurių pagrindas - „demokratinis centralizmas". Tarybų sistema stokojo galios priimti sprendimus, todėl ją galima apibūdinti kaip centre esančio politinio elito valdymą. Taigi tarybos daugiausia reprezentavo tik demokratijos iliuziją. Socialistinėje sistemoje komunistų partija visuomenę kontroliavo, pasitelkusi tarybų struktūras ir jų personalą. [Iš straipsnio, p. 198]Reikšminiai žodžiai: Vietos savivalda; Viešasis administravimas; Local government; Public administration.
