Socialinio teisingumo sampratos ir patirtys: saugumas, lygybė ir pasitikėjimas

LTAnalizuojama, kaip skirtingų kartų ir tautybių informantai konstruoja socialinio (ne)teisingumo patirtis šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje. Socialinį teisingumą apibrėžėme kaip socialinės įtraukties patirtis, atskleidžiančias individų santykį su visuomene ar jos grupėmis ir jų pačių socialinį bei ekonominį statusą šioje visuomenėje per įvairių socialinių, ekonominių ar politinių sričių, kuriose jie dalyvauja, vertinimą. Kitais žodžiais, tai yra kognityvinė, emocinė, moralinė individo, kaip visuomenės nario, refleksija, pozicionuojanti jį visuomenėje kitų jos narių, materialinių daiktų ir išteklių, vertybių ir ideologijų atžvilgiu. Socialinio teisingumo sąvoka leidžia į socialinės įtraukties diskusijas integruoti individualias struktūrinės galios patirtis, lemiančias skirtingas galimybes, nelygybę bei kasdienį nesaugumą; taip pat atskleisti informantų santykį su visuomene, kurį tyrimo informantai vertino per pasitraukimo iš viešosios erdvės ir politikos, nepasitikėjimo valdžia, verslo atstovais ir kitomis visuomenės grupėmis, savirealizacijos suvaržymo, socialinio ir ekonominio nesaugumo perspektyvas. Informantai, kurie patyrė socialinį neteisingumą, jautėsi nesantys tie visuomenės piliečiai, kurie galėtų gyventi orų gyvenimą ir kurių balsai turėtų įtakos valstybės valdymui. Šiame skyriuje dominuoja socialinio ir ekonominio teisingumo klausimai. Pasak Nancy Fraser, nors ekonominė (ne)teisingumo dimensija dažniausiai siejama su gerovės perskirstymo klausimais ir skirtingomis socialinėmis, ekonominėmis socialinių klasių galimybėmis, tačiau ekonominis (ne)teisingumas taip pat yra nulemtas kultūrinių nuostatų, kurios neturtingiesiems priskiria kaltę dėl savo pačių ekonominės ir socialinės padėties. [Iš straipsnio, p. 237-238]Reikšminiai žodžiai: Socialinis teisingumas; Nelygybė; Saugumas; Savirealizacija; Social justice; Inequality; Security; Self-realization.