Valstybingumo refleksija: apie memorialistiką iki 1928 metų
LTAtkurdama valstybingumą Lietuva teturėjo menkutes viešosios memorialistikos tradicijas. Jų atspara - religiniai paminklai, kurių „veikimo“ arealas įprastai nebuvo platesnis už parapijos ribas, o išraiška dažnai neatitiko profesionalaus meno kriterijų. Cariniai paminklai buvo atmesti kaip svetimkūniai, be to, jų kaip ir nebeliko: vienus I pasaulinio karo metais demontavo ir išsivežė rusai (Jekaterinos II, M. Muravjovo), kitus nuvertė vokiečių kariuomenė (Rusijos pergalės prieš Napoleoną Kaune) ar bolševikai (1863 m. sukilimo malšintojams atminti skirtą Aleksandro Neviškio koplyčią Vilniuje). 1919 m., matydamas minėtos koplyčios ir Jekaterinos II paminklo postamento griuvėsius, pedagogas Stasys Matjošaitis akino nepasiduoti griovimo instinktui. Kaip kultūros žmogus jis apgailestavo, kad tas okupacinis paveldas ateityje jau nebepasitarnaus vaizdžių skaudžios istorijos pavyzdžiu, o kaip socialdemokratinių pažiūrų atstovas bandė viltis: „Šiandien Vilniuje, pačiame nacionalizmo svaigulyje gyvenant, pamačius senovinių paminklų griuvėsius, destis, akmenų krūvą, kyla viltis ir nori žmogus tikėti, kad kartu su caro laikų paminklais sugrius visa senovinė tvarka - visi militarizmai, kapitalizmai ir viskas, kas neleidžia darbo žmonėms laisvai atsikvėpti, kas žudo ir eksploatuoja jų jėgas ar neprileidžia jų prie naujo gyvenimo kūrybų..!“ Populiaraus elementoriaus „Sakalėlis“ autorius taikliai pastebėjo: „Karo metu pripratome prie griuvėsių. Dabar, rodos, nerastume tokios gyvenimo srities, kur nebūtų pastebima griuvėsių!“ Iš tiesų I pasaulinio karo suirutės ir kovų už nepriklausomybę nualintai jaunutei respublikai ilgokai teko vaduotis iš visokiausių nepriteklių ir ginti savo egzistenciją, o tokiomis aplinkybėmis savireprezentacija kokiu memorialu nėra gyvybiška būtinybė. [Iš straipsnio, p. 35]Reikšminiai žodžiai: Memorialistika; Valstybingumas; Paminklai; Memorialization; Statehood; Monuments.
