Lietuvos etnografiniai regionai ir miestas: kultūrinio vientisumo konstravimas

LTAtsižvelgiant į tai, jog nemaža dalis Lietuvos antropologų ir etnologų darbų, nagrinėjančių miesto ir miestiškumo problematiką, yra susiję su kaimu ar liaudiška kultūra, šiame straipsnyje keliamas klausimas, koks yra miesto ir etnografinio regiono santykis. Remiantis klasikiniais miesto antropologijos ir sociologijos darbais bei užsienio ir Lietuvos antropologų tekstais, nagrinėjančiais regiono sampratą, lietuvių etnologų darbais, atskleidžiančiais Lietuvos etnografinių regionų sukonstravimo specifiką, nagrinėjant Lietuvos etnografinius ir tarmių žemėlapius, siekiama konceptualiai apžvelgti, kodėl miestas gali arba negali būti tam tikro etnografinio regiono dalis, visiškai reprezentuojanti to etnografinio regiono tapatumą, kurio ribose jis yra. Straipsnyje teigiama, kad nors regionas neturi konceptualaus antropologinio apibrėžimo, tačiau dėl to, jog gali būti sukonstruotas išoriškai, neretai įgauna instrumentinę ir klasifikacinę funkciją, t. y. susiejami ar atskiriami mažesni vienetai. Būtent griežta linija, apibrėžianti regiono ribas, etnografiniame žemėlapyje žymi panašumus ir skirtumus. Lietuvos etnografiniai regionai konstruoti judant nuo centro (tam tikri bruožai reiškiasi ryškiausiai) link periferijos, kur tam tikrų bruožų pasireiškimas mažėja. Tai reiškia, jog visai apibrėžtai, tolygiai pažymėtai sričiai etnografiniame žemėlapyje būdingas kultūrinis vientisumas – panašūs bruožai. Vis dėlto Lietuvos etnografiniai regionai sukonstruoti ne tik remiantis etnografine medžiaga, bet ir istoriniais duomenimis, kurie įteisina tam tikros teritorijos egzistavimą, pagrindžia vardo kilmę ir ribų susiformavimą, bei tarmių paplitimu, kuris laikomas vienu reikšmingiausių regioninio tapatumo bruožų.Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad etnografinis regionas suvokiamas ne tik kaip teritorija, pasižyminti kultūriniu vientisumu, bet ir kaip teritorinis vienetas, įgyjantis administracinę funkciją, nes išskiriami organizaciniai centrai – miestai, patvirtinami herbai ir vėliavos, įsteigiama „valdžia“. Straipsnyje atskleidžiama, kad miestas socialinės struktūros požiūriu yra visiškai kitoks negu kaimas, reprezentuojantis regioninę kultūrą. Priešingai negu kaimas, kuris siejamas su panašumu, bendrumu, artumu, tradicija ir pastovumu, miestas apibrėžiamas kaip tankiai apgyvendinta teritorija, kurioje vyrauja žmonių, kultūrų ir veiklų įvairovė, individualumas, būdingas nuolatinis vystymasis ir modernėjimas, o artumas kyla iš poreikio išlikti. Taigi, straipsnyje prieinama prie išvados, kad miestas socialiniu, kultūriniu požiūriu skiriasi nuo kaimo kultūros, jo priklausomybė etnografiniam regionui, kaip sukonstruotam kultūriniam vientisumui, kvestionuojama, tačiau miestas gali būti laikomas etnografinio regiono administraciniu centru. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Regionas; Etnografinis regionas; Etnografinis žemėlapis; Miestas; Lithuania; Ethnographic region; Region; Ethnographic map; City.

ENConsidering that many papers of urban anthropology written by Lithuanian anthropologists and ethnologists are related to the rural culture, this article raises the question what kind of the relation could be revealed between the city and the ethnographic region. The paper aims to conceptually reveal why a city could or could not be considered as a part of a certain ethnographic region and absolutely represent the identity of an ethnographic region in which it is located. This paper is based on theoretical papers of urban anthropology and sociology, texts by foreign and Lithuanian anthropologists analyzing the concept of a region, papers by Lithuanian ethnologists revealing the features of constructing ethnographic regions of Lithuania; by analyzing the ethnographic and dialect maps of Lithuania. The article proposes that there is no conceptual anthropological definition of a region, however, because region could be constructed externally, it often gains an instrumental and classification function, i.e, to combine or separate smaller units. Specifically, the strict line defining the borders of a region on the ethnographic map marks similarities and differences. The ethnographic regions of Lithuania have been constructed by using the approach which is based on moving from the center (certain features are expressed the brightest) towards the periphery where expression of certain features diminishes. This means that the entire evenly marked area on the ethnographic map is considered as culturally integral. Nevertheless, the ethnographic regions of Lithuania have been formed not only based on ethnographic material, but also based on the historical findings, which legitimizes existence of a certain territory by confirming the origin of the name and formation of borders, also prevalence of dialects, which is considered as one of the most significant identity features of a region.The article highlights that an ethnographic region is perceived not only as a cultural integrity, but it also gains an administrative function along with distinguished organizational centers – cities, approved coats of arms, flags, and established “government”. The article reveals that, in terms of the social structure, a city is a completely different organization in comparison to a rural community representing regional culture. Unlike a rural, which is associated with similarity, closeness, tradition, and stability, a city is defined as a densely populated territory with prevailing variety of people, cultures and activities, individuality, characteristic of continuous development and modernization, whereas closeness stems from the need to survive. The article concludes that belonging of a city to an ethnographic region is questionable because the social and cultural features of the city are different from those associated with an ethnographic region, as constructed cultural integrity, however, a city may be considered as the administrative center of an ethnographic region. [From the publication]