LTBendruomenės ir valstybės reikalų tvarkymas neišvengiamai labai anksti išsiskiria iš kitų socialinių užsiėmimų ir laipsniškai virsta profesionalia veikla, vadinama politika. Ilgai trukusios iki modernių istorinių laikų politikos ribas brėžė aukščiausio gėrio samprata ir politikos praktikos ryšys su moralinėmis, religinėmis ir teisinėmis vertybėmis. Modernieji laikai, atmesdami klasikinę ir klasikinę-krikščioniškąją politiką, įsitvirtina kaip žmogaus valios emancipacija1. Šiais laikais suaižėja holistinis pasaulio vaizdas ir politikos praktikoje vis labiau įsitvirtina įstatymų leidybos ir atitinkamai teisės politikos vaidmuo. Tačiau teisės politikos samprata tapo aiškesnė tik XIX ir XX a. sandūroje Leono Petražickio ir Roscoe Poundo darbuose. L. Petražickis pirmasis pradėjo vartoti teisės politikos terminą. Jo požiūriu, "teisės politikos esmė yra moksliškai pagrįstai prognozuoti padarinius, kurių reikia tikėtis įvedus tam tikrus teisinius paliepimus, taip pat parengti tokius teiginius, kurių įvedimas leidžiant įstatymus (arba kitokiu būdu, pavyzdžiui, tarptautinės veiklos) į veikiančios teisės sistemą taptų tam tikrų pageidautinų rezultatų priežastimi"2. Taigi susidomėjimas teisės politikos tyrimais siejamas su moderniaisiais laikais, kai liberaliosios demokratijos plėtra suaktualino kuriamąjį teisinės valstybės ir teisės vaidmenį. [Iš straipsnio, p. 12]Reikšminiai žodžiai: Teisės politika; Konstitucionalizmas; Konstitucijos; Konstitucinė teisė; Jurisprudencija; Globalizacija; Istorija; Europa; Law policy; Constitutionalism; Constitutions; Constitutional law; Jurisprudence; Globalization; History; Europe.
ENThe author analyses the cohesion between the law policy of modern times and the constitutionalism. Although constitutionalism is the outcome of modern times law policy, its reversible impact to law policy as such was limited for a plenty of time. In the interface of the 20th and 21st centuries, this situation has changed gradually: the constitution is penetrating more and more into the whole life of the EU, therefore, constitutionalisation becomes the inevitable process. The essential result of this process is related to the issue that the interdependence of la w policy and constitutionalism should change at the beginning of the 21st century: there is an obvious aim to make constitutionalism not only the valuable, but also methodological foundation of the public policy of Western societies. Such inversion should not be surprising, as it is pursued to entrench the factual supremacy of law policy under the conditions of liberal democracy. This study aims to disclose the discrepancies of the modern times law policy, which influences the constitutionalism, as the nurture of the common behaviour rules of the parties of social coexistence, in the process of formation of the new world. [From the publication]