Ironiškosios sacrum

LTS. Parulskio kūryba mūsų naujojoje literatūroje yra vienas ryškiausių iššūkio krikščioniškajai Dievo sampratai pavyzdžių. Religinis klodas ir kodas, bibliniai vaizdiniai (ypač Tėvo ir sūnaus modelis) veiksmingai „įdarbinami“ šio autoriaus poezijoje ir stambiojoje prozoje, eseistikoje ir dramaturgijoje, kurioje žmogaus drama vyksta pakaitomis karnavalo ir misterijos scenose. Kad tai reikšmingas jo meninio ir vertybinio mąstymo dėmuo, abejonių nekyla, tik klausimas – kaip, kokiais pavidalais ir intencijomis visa ši tematika bei problematika atsiskleidžia meninėje sistemoje, koks jos estetinis paveikumas ir kodėl ji taip atkakliai ir provokuojamai eksponuojama. Kaip menininkams įprasta, S. Parulskio santykis su Biblija nėra kerigminis, t. y. į Šventąjį Raštą nežiūrima kaip į Dievo apreikšto žodžio skelbimą (gr. kerigmos – skelbimas), bet tas santykis nėra ir, vartojant Biblijos žodyną, drungnas. Mūsų tyrinėjimo kontekste šio autoriaus manierą tektų priskirti krikščionybę ir sakralumą provokuojančiai tendencijai, atmetančiai teologinę šventybės sampratą, tačiau kartu atidengiančiai pirminę tokio atmetimo priežastį – įsitikinimą, jog tai, kas žmonių garbinama kaip šventybė, iš tikrųjų nėra nei šventi, nei dieviški dalykai; nėra taip, kaip turėtų būti, ir vargu ar kada nors bus kitaip šioje ašarų, prakaito ir kraujo pakalnėje; dogminė prievarta ir fanatiškas aklumas reikalą tik dar labiau sukompromituoja. Vis dėlto negalima nejusti, kad to „iš tikrųjų“ ilgesys, tarsi giliausioji sacrum slaptavietės nuojauta, išlieka. Taigi į intymiąją, gelminę šventumo sąrangą nesikėsinama, todėl apkaltinti šį rašytoją ateizmo, juolab karingo, nuodėme nebūtų pagrindo. [Iš straipsnio, p. 383-384]Reikšminiai žodžiai: Sigitas Parulskis; Šiuolaikinė literatūra; Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių literatūra; Sigitas Parulskis; Contemporary literature; Contemporary christian Lithuanian literature.